Tai kas buvo prieš ketvirtį amžiaus neįtikėtina, šiandien jau tapo gyvenimo dalimi. Mokslas tarsi lavina, atskleidžia vis naujus ir nepažintus reiškinius, iš užmaršties iškyla kadais sąmoningai užslėptos istorinės tiesos. Priežasčių tam būta daug ir ne visuomet garbingų. Jeigu slepi vadinasi bijai tiesos, o tiesos nebuvimas palaisvina erdvę naujai tiesai, kuri dažnu atveju siekia visai kitokių, toli siekiančių tikslų.

Kuomet skausmas kamuoja, pagijimui leiskit pabusti.

Kuomet apėmęs pyktis, te pokyčiai didžiuliai atsiranda.

Kuomet apėmus baimė, pasitikėjimui ir ryžtui leiskite išsiskleisti.

Kuomet apstoję priešai, pažadinkite kario jėgą savyje.

Kuomet jus engia, te laisvė vadovauja.

Kuomet dalinamos ir ardomos pasaulio šalys, išreikškime užuojautą planetai mūsų.

Ir veda tai tegul bendron visų atsakomybėn.

Jei norime, kad Žemė išgyventų, privalo kisti požiūris į ją,

Į giminingas mums tautas, į šeimą, protėvius, visatą.

Privalo kristi sienos, kurias mes užauginom sielose savose,

Jos tarp lyčių, žmonių ir tvarinių planetos mums bendros.

Tegul visi bedaliai Žemelėje šioje namus suranda.

Pripažinimą ir pagarbą tepelno tyra senolių išmintis, šaltiniu tapsianti visiems.

Žmonės aukojantys save tiesos ir teisingumo keliui, protėvių pagarbą ir globą susiranda.

Tegul pasauliai tolimi išgirsta mūsų balsą, visa tvarinija pajunta teisingumą, užuojautą ir meilę, kurią kaip fakelą jūs pasiryžtat nešti.

Aurimas

Rasos šventė, joninės, kupolinė - tai vis tą patį reiškianti šventė. Atėję Mokytojai papasakojo kuo ji ypatinga mums, žemės gyventojams, saulės vaikams. Pasirodo ji ypatinga ne tik mums, bet ir visai visatai. Būtent per šią šventę į žemę atvyksta svečiai iš visos visatos. Tuo metu į žemę ateina ir lygiadienio dvasia. Ji apsilanko žemėje keturis kartus per metus. Tai yra, per lygiadienius ir per ilgiausią naktį, bei ilgiausią dieną. Būtent jos dėka atsinaujina vandens struktūra. Štai kodėl tomis dienomis vanduo įgauna gydančiųjų galių, štai iš kur atsirado paprotys maudytis rasoje arba vandenyje. Sąlytyje su vandeniu atsinaujina vandens, esančio žmoguje, struktūra. Tokiu būdu žmogus tarsi gimsta iš naujo.

Visatoje viskas egzistuoja dėl visų, todėl su atėjusia lygiadienio dvasia reikia pasidalinti su visa visata ir tai daroma per ugnį. Tam per rasos šventę kuriamas laužas ir užkuria jį ne kas kitas, o pati ugnies dvasia. Bent jau taip būdavo anksčiau. Dėkingumo ženklan žmonės aukodavo ugniai duoną, degindavo žolynus. Lygiadienio dvasia būna birželio 22 ir 23 dienomis, o po to išeina. Per vadinamąsias jonines, jos jau nebūna žemėje, nors vanduo dar iki pat birželio 25 išsaugo savo stebuklingąsias galias.

Atvykę svečiai perduoda žmonėms žemės apsaugą /оберег/. Tam, kad ją perduoti žemei, būdavo pinami vainikai ir metami į tekantį vandenį. Tai kartu simbolizuodavo ir vienybę su visa visata, su tais,  kurie atskrido į žemę iš kitų planetų, ir žmonių vienybę su žeme. Dabar mes piname vainikus mažai suvokdami tikrąją jų reikšmę ir prasmę.

Ir tai ne viskas, ką perduoda atvykėliai iš svetur.J ie dar perduoda žmonėms žemės žodį, o jį mes perduodame žemei dainuodami ir šokdami. Ir šokdami ne bet kaip, o susikibę rankomis ir sudarydami gyvačiukes, simbolizuojančias begalybę. Štai kodėl šokiai ir dainos aplink degantį laužą buvo neatsiejama šventės dalis.

Rasos šventės metu viskas sukasi ratu ir viskas vienu metu yra visur. Taigi kiekvienas iš mūsų esame vienu metu visoje visatoje, tačiau mes esame ten, kur suvokiame save esant. Jeigu mes sugebėtume praplėsti savo suvokimo ir pajautimo ribas mes lygiai kaip ir mūsų atvykėliai svečiai, galėtume atsidurti tose planetose, iš kurių atvykome į žemę, nukeliauti į saulę arba į mūsų žemės centrą.

Rasos šventėje dalyvauja visų stichijų energijos. Jomis visi atvykę svečiai sukuria vaizdinį, kuris skirtas visai visatai. Kai kūrimo procesas baigiasi ir vaizdinys kaip oro balionas nusklendžia į visatą, prasiskleidžia paparčio žiedas. Štai dar vienas paprotys, kurį daugelis iš mūsų žino, bet nesuvokia jo prasmės.

Štai tiek apie rasų šventę papasakojo Mokytojai. Ši informacija leidžia suvokti, kad nesame vieni visatoje, kad esame jos dalis, kad viskas tarpusavyje glaudžiai susiję ir mūsų pasakytas ''ne'' arba ''taip'' nuskrenda daug toliau nei galime sau įsivaizduoti.

Tai žynių kadaise surašyta mūsų senųjų dievų ir protėvių išmintis. Surašyta tam, kad Žemėje triumfuotu teisingumas, nepaliekantis vietos iškraipymams ir iškrypimui. Pažinkite, žmonės, įsakus dievų ir pamokymus protėvių savo.

Visi gerai žinome, kad metuose yra 12 mėnesių, o savaitėje septynios dienos. Gavau kiek kitokią informaciją ir sprendžiant iš ankstesnių rašytinių šaltinių, mes laiką skaičiuodavome kitaip. Buvo trylika mėnesių, o savaitė turėjo devynias dienas. Devyni tai ypatingas skaičius, jis simbolizuoja ryšį su Kūrėju. Tai skaičius trys padaugintas iš trijų. Pirmas trejetukas - tai žemės jėga, giminės jėga ir žmogaus jėga. Kiekviename iš jų yra siela, kūnas ir dvasia.

Atsiranda natūralus klausimas: kodėl reikėjo viską keisti? Ar ne tam, kad atitoltume nuo mus supančios gamtos ir visatos, kaip mūsų namų, suvokimo?