Pradėkim nuo to, kad akmuo kaip ir žmogus turi dvasią. Jei žmogus tai priima, tuomet jis atveria duris į visatos pažinimo pasaulį. Pažinimo kelias ilgas, bet įdomus ir užburiantis. Tai ne sėdėjimas mokyklos ar kurio kito alma-mater suole ir kalimas žmonių sugalvotų pasaulio modelių ir tarpusavio sąveikos dėsningumų. Gamtoje, iš kurios mus išplėšė, viskas sąveikauja kiek subtiliau. Čia, siekiant pažinimo, nėra įtampos, abejonių savo gabumais, tarpusavio konkurencijos, čia amžinas dialogas su gamta, kuri žino kiek daugiau nei mes įsivaizduojame. Kaip bebūtų keista, ta pati varna apie harmoniją ir darną šiai dienai suvokia žymiai daugiau už mus.
Manau tiems, kas atvira širdimi atmetęs dogmas ir išankstinius nusistatymus siekia žinojimo, verta dažniau trumpam nuvykti į mišką. Nurimus jausmams, įsiklausyti į tylą ir vienu iš savo pojūčių pajusti akmens ar medžio tyų šnabždesį ar ramybę skleidžiančią energiją. O akmenys - tai ir raktas, ir langas į išmintį. Kalbama apie akmenis, kuriuose yra žinojimo ir išminties dvasia. Jų nėra labai daug, tačiau yra ir jie laukia mūsų. Žemaičiai kadais juos mokais vadino. Man jie kažkuom primena tėvą Stanislovą, nepasidavusį siauram religinio klano dogmatizmui, bet sugebėjusiam išmintingai plukdyti žmones meilės, pasitikėjimo, vilties, amžinųjų tiesų upe.
Ne tik prie tokių akmenų baltai ateidavo patarimo visais gyvenimo klausimais, tai ne šventviečių ar alkaviečių akmenys, su kuriais galėdavo bendrauti tik žyniai.
Tie, kas atėmė senajį tikėjimą, puikiai išmanė ką daro.To pasėkmė nepagarba žemei, saulei ir visai kūrinijai. Galiausiai iškėlus save akščiau visų, pradėjom niekinti patys save. Į galvas eilę tūkstantmečių kalant jog esam išskirtiniai homo sapiens, sėkmingai į tai įtikėjom. Tai naujosios religijos adeptų darbo žiedeliai, o vaisiai jau pradeda rodyti savo iškrypėlišką prigimtį....
Žemėje žmogus lygus su visais, čia nėra nei viršesnių, nei pirmesnių. Pagarba turi įsivyrauti tarp visų gyvų būtybių Žemėje. Akmuo vienas iš jų. Tai ne kvietimas garbinti, tik gerbti kito buvimą šalia. Tik suvokus ir įsisąmoninus tai, įmanomas atviras dialogas su visomis mūsų planetos organines kilmės būtybėmis. Skaitant save viršesniu ar panašiai, prakalbint galima ne medį, akmenį ar varlę, bet tik savo vidurių turinį.
Atėję miškan, privalėtume išreikšti jam savo pagarbą pasisveikindami žodžiu ar mintimis. Kaip tai bus atlikta nesvarbu. Juk atėję į svečius, neiname į svetainę ir nesėdam prie vaišių stalo, tai kodėl mes sau tai leidžiam miške. Gerbiant mišką ir ne tik, jis gerbs tave. Visi jo gyventojai suklus ir pradės stebėti tave. Tai procesas tapatus žmonių pasauliui, bet jis realiai egzistuoja.Tik po kurio laiko įgijus pasitikėjimą, įmanomas kontaktas. Jie skanuodami jūsų energetinį lauką, be mažiausios paklaidos nustato kas tu per paukštelis. Apgauti melo detektorių yra maža tikimybė, čia jokios. Tik apsivalę nuo įvairaus dvasinio purvo, kurį taip esam pamėgę, galim nerti į bendravimą su visa visata.
Gamta nėra daugiakalbė postringautoja. Savo būtyje ji nepažįsta melo ir klastos, tinginystės ir lengvabūdiškumo. Jei to sieki galėtume keliauti kartu, taip kur kas saugiau. Bet kuriuo atveju čia galima tik praturtėti dvasiškai, plečiant savo galimybių ir pažinimo ribas.
Kartą Melnragės miške paklausus medžių kaip gyvenat, išgirdau pagalbos šauksmą:
- Padėk, mus skriaudžia, mes patiriam nepagarbą ir skausmą...
Panašaus pagalbos kreipimosi teko išgirsti ir paminklinų akmenų dirbtuvėse Kisinių km. Čia pjaustomi lauko akmenys. Nepaisant tokio elgesio su jais, jie linki mums tik gero. Mūsų gyvenimas jų akimis juokingai menkas, o elgesys su savimi ir supančia aplinka juos glumina.
Galvok ir sukursi, ieškok ir atrasi - toks mano patarimas ir kreipinys.
Aurimas