Jis patraukė mano dėmesį vos žvilgtelėjus jo kryptimi. Prisėdus šalia, mano akys nukrypo į tolį, ten kur ramus šnabždesys atveria kito pasaulio duris, pajutau kojas įaugant į žvirgždėtą senojo Kuršo žemę,o rankas liečiant vis dar gyvo akmens bareljefą. Jis pakvietė mane ir aš atėjau. Atrast jį nebuvo sunku. Viskas, kas Dievo sutverta, yra ryšyje su juo. Supratau, jog suvokt mums neskirta mįslingų Tvėrėjo kelių, jiems tik reikia paklusti, atsiduoti ramiai su mąsliu laukimu.

   Kadais jo būta išvaizdaus juodumo su įsprausta balta juosta, liudijančią apie sudėtingą ir ilgą jo gimimo ir gyvenimo kelią. Dabar jis gulėjo atlaikęs milijonus terminių ciklų su stipriai pradėjusiu sluoksniuotis jo paviršiumi ir vienu jam lemtingu išilgu trūkiu per patį akmens vidurį. Tai galėjo reikšti tik viena - taip, sensta ne tik žmonės, skiriasi tik šio proceso trukmė, o kartu ir sukaupta patirtis kurią jis pats taip daugiau su niekuom nebepasidalins.
   Jis ilgai kalbėjo į mane, liūdesys vis gylyn smelkėsi į mano širdį. Galiausiai akmuo paprašė vienos paslaugos, prieš tai panoręs su visais dalyvauti paskutinio lygiadienio šventėje (tai įvyko birželio 23). Nupyniau vainiką iš čia pat augusių ramunių ir įstabaus mėlynumo lubinų. Aš papuošiau jį kaip prašytas buvau. Jis mainais man įdavė patirtį savo ir paprašė ją perduot ties vieškeliu gulinčiam ir man suspėjusiam užkalbint pro šalį einant rieduliui.
- Nuo šiolei moku jis vadinsis, - taip ištarė jis ir kūną apleido.

   Aš ilgai dar sutrikęs buvau. Supratau kaip klaidinga gyvent po savęs nepaliekant  kitiems patirties, ne tos, kurioje pasiklydę mes buvom, tos kuri glūdi gyliai mumyse. Ji kaip sraigė baukšti, vis stengias ir bijo iš kiauto išlysti. Gal padėkime jai, padėkime vienas kitam plačiau atvert šio pasaulio duris.....

Aurimas
2013-06-23