Kuomet skausmas kamuoja, pagijimui leiskit pabusti.

Kuomet apėmęs pyktis, te pokyčiai didžiuliai atsiranda.

Kuomet apėmus baimė, pasitikėjimui ir ryžtui leiskite išsiskleisti.

Kuomet apstoję priešai, pažadinkite kario jėgą savyje.

Kuomet jus engia, te laisvė vadovauja.

Kuomet dalinamos ir ardomos pasaulio šalys, išreikškime užuojautą planetai mūsų.

Ir veda tai tegul bendron visų atsakomybėn.

Jei norime, kad Žemė išgyventų, privalo kisti požiūris į ją,

Į giminingas mums tautas, į šeimą, protėvius, visatą.

Privalo kristi sienos, kurias mes užauginom sielose savose,

Jos tarp lyčių, žmonių ir tvarinių planetos mums bendros.

Tegul visi bedaliai Žemelėje šioje namus suranda.

Pripažinimą ir pagarbą tepelno tyra senolių išmintis, šaltiniu tapsianti visiems.

Žmonės aukojantys save tiesos ir teisingumo keliui, protėvių pagarbą ir globą susiranda.

Tegul pasauliai tolimi išgirsta mūsų balsą, visa tvarinija pajunta teisingumą, užuojautą ir meilę, kurią kaip fakelą jūs pasiryžtat nešti.

Aurimas