Rasos šventė, joninės, kupolinė - tai vis tą patį reiškianti šventė. Atėję Mokytojai papasakojo kuo ji ypatinga mums, žemės gyventojams, saulės vaikams. Pasirodo ji ypatinga ne tik mums, bet ir visai visatai. Būtent per šią šventę į žemę atvyksta svečiai iš visos visatos. Tuo metu į žemę ateina ir lygiadienio dvasia. Ji apsilanko žemėje keturis kartus per metus. Tai yra, per lygiadienius ir per ilgiausią naktį, bei ilgiausią dieną. Būtent jos dėka atsinaujina vandens struktūra. Štai kodėl tomis dienomis vanduo įgauna gydančiųjų galių, štai iš kur atsirado paprotys maudytis rasoje arba vandenyje. Sąlytyje su vandeniu atsinaujina vandens, esančio žmoguje, struktūra. Tokiu būdu žmogus tarsi gimsta iš naujo.Visatoje viskas egzistuoja dėl visų, todėl su atėjusia lygiadienio dvasia reikia pasidalinti su visa visata ir tai daroma per ugnį. Tam per rasos šventę kuriamas laužas ir užkuria jį ne kas kitas, o pati ugnies dvasia. Bent jau taip būdavo anksčiau. Dėkingumo ženklan žmonės aukodavo ugniai duoną, degindavo žolynus. Lygiadienio dvasia būna birželio 22 ir 23 dienomis, o po to išeina. Per vadinamąsias jonines, jos jau nebūna žemėje, nors vanduo dar iki pat birželio 25 išsaugo savo stebuklingąsias galias.
Atvykę svečiai perduoda žmonėms žemės apsaugą /оберег/. Tam, kad ją perduoti žemei, būdavo pinami vainikai ir metami į tekantį vandenį. Tai kartu simbolizuodavo ir vienybę su visa visata, su tais, kurie atskrido į žemę iš kitų planetų, ir žmonių vienybę su žeme. Dabar mes piname vainikus mažai suvokdami tikrąją jų reikšmę ir prasmę.Štai tiek apie rasų šventę papasakojo Mokytojai. Ši informacija leidžia suvokti, kad nesame vieni visatoje, kad esame jos dalis, kad viskas tarpusavyje glaudžiai susiję ir mūsų pasakytas ''ne'' arba ''taip'' nuskrenda daug toliau nei galime sau įsivaizduoti.