- Pradžia
- Dienoraštis
- Šaltinis
-
šrifto dydis
sumažinti šrifto dydį
padidinti šrifto dydį
- Spausdinti
Pas brolį į svečius atėjo mažas žalias vabaliukas. Jis skubėdamas dėliojo savo kojytes, kildamas jo ranka aukštyn, tarsi norėdamas pašnibždėti kažką tiesiai į ausį.
-Eik ten, kur dar nebuvai, - pasakė ir nuskrido miško link.
Rytojaus dieną brolis išsiruošė į mišką. Jis čia jau viską buvo išvaikščiojęs ir todėl stebėjosi kur gi dar nėra buvęs. Eidamas Minijos upės pakraščiu išėjo iš miško. Čia, tiesą sakant, miškas ir baigėsi. Toliau driekėsi pievos. Ten prie brolio kažkas priėjo ir pasisveikino.Tai buvo miesto saugotojai. Kažkada, seniai čia buvo miestas. Dabar čia tik pieva ir šie nebylūs, niekam nematomi saugotojai.
-Ar piliakalnis kitoje upės pusėje taip pat priklausė miestui? - paklausė brolis.-O ką gali pasakyti apie tai? - vėl paklausė svečias, o brolio rankose jau buvo kažkas naujo.
-Na, tai žmogaus, priklausančio giminei, sielos augimas, - atsakė brolis.
-O kur yra giminės siela?
-Giminės širdyje, - vėl atsakė brolis.
-Taip, plečiantis ir augant žmogaus sielai, plečiasi ir giminės šviesos erdvė. Šis procesas begalinis. - ištarė Gojus ir padavė broliui saulės šviesą.
Ja nešinas, apsiginklavęs kibirais ir grėbliais jis išsiruošė prie šaltinio.Ten jo jau laukė gyvybės šaltinio saugotojas. Brolis nusilenkė jam ir dėdamas saulės šviesą į šaltinį ištarė:
-Saulės giminės vaikų šviesą dovanoju
Į gyvybės šaltinį šviesą nardinu.
-O ką duosi nuo savęs? - paklausė gyvybės šaltinio saugotojas ir kai brolis ištiesė jam lauko gėlę jis tarė: -Dabar gali praustis jo vandeniu.
-Ar visą laiką šis šaltinis būna gyvybės šaltiniu? - paklausė brolis.
-Ne, tik tuomet kai aš ateinu.
-O kada ateini?
-Kai tik ateisi, žodelį pasakysi ir aš ateisiu,-atsakė saugotojas.
-O ką pasakyti? - toliau klausinėjo brolis.
-Žodį iš savo širdies.
-Ar kiekvienas šaltinis yra gyvybės šaltinis?
-Ne, tik tas, kuriame aš gyvenu.
Brolis pasisėmė į kibirą nuo lapų parudavusio vandens ir juo apsipylė nuo kojų iki galvos. Šaltas šaltinio vanduo nudegino kūną, suteikdamas energijos darbui. Jo čia nusimatė daug. Šaltinis jau senai apkritęs lapais, labiau priminė užpelkėjusią miško duobę, kurioje jau ėmė augti menka miško žolė. Čia ekskavatoriaus reikėjo, o ne vieno žmogaus rankų. Tačiau jo nebuvo, o čia viską reikėjo kasti tik rankomis, taigi brolis ėmėsi darbo. Jis grėbė į krantą supuvusius lapus, traukė patręšusias, apipuvusias šakas, o Gojaus ir saugotojo akyse švietė džiaugsmo viltis.
-Kaip tau sekėsi valyti? - paskambinusi telefonu, paklausiau brolio.
-Eik tu, ten tiek darbo, kad per visą vasarą nežinau ar išvalysiu, - atsakė šis kiek nusiminusiu balsu.
-Teks ir mums savaitgaliais prikibti.Tryse žymiai daugiau padarysime, - pasakiau.
-Gerai.
Kaip sutarėme, taip ir pradėjome.
Rytojaus dieną pas brolį vėl apsilankė Gojus. Jis kaip ir vakar padavė broliui kažką į rankas ir paklausė:
-Kas tai?
-Tai daiktas susijęs su gyvybės šaltiniu, - atsakė brolis.
-Taip ir kas yra šaltinyje?
-Visų penkių stichijų energijos, t.y. vandens, žemės, oro, ugnies ir eterio.
-Taip, eterio energija yra gyvybės šaltinio saugotojame, - pasakė Gojus ir vėl paklausė, - kaip pasireiškia stichijų energijos šaltinyje?
-Jos suformuoja gyvybės energiją, - vėl atsakė brolis.
-Taip. Gyvybės energija yra pas kiekvieną žmogų. Jos pagalba galima išsigydyti.
-Ar taip panaudodami gyvybinę energiją gydo ekstrasensai? - paklausė brolis.
-Nukreipdami energijos srautus į pažeistus organus jie gali juos išgydyti, bet tai gali daryti ne visi.
-O koks gyvybinės energijos poveikis organizmui?
-Ji išvalo energijos cirkuliacijos kanalus ir papildo gyvybinės energijos išteklius. Gyvybinės energijos sankaupa randasi žmogaus gyvybės energijos šaltinyje, kuris randasi čia, - pasakė Gojus ir pirštu parodė į duobutę, esančią tarp raktikaulių, tiesiog virš krūtinkaulio. -Per savo gyvybės šaltinį jūs gaunate ir atiduodate gyvybinę energiją. Ja reikia dalintis. Kuo daugiau atiduodi tuo daugiau gauni, - paaiškino Gojus.
-Ar kreipiantis į stichijas galima gauti gyvybinės energijos? - paklausė brolis.
-Gali gauti tik verti, tik inicijuoti, - atsakė ir paklausė, - pagalvok, kada gyvybės šaltinis miega?
-Kada yra uždarytas, - atsakė brolis.
-Taip ir uždarytas jis beveik pas visus. O kaip jį atidaryti? - vėl paklausė Gojus.
-Reikia valytis pačiam žmogui iš vidaus, atsikratyti savo ydų ir tapti šviesa.
-Taip, o dabar pasakyk kur jumyse yra Kūrėjas? - paklausė Gojus.
-Mūsų gyvastyje, gyvatoje, - atsakė brolis.
-O kur žemėje yra Kūrėjas?
-Visuose vandenynuose.
-Taip, vanduo yra visatos sąmonės/разум/laidininkas. Taigi gyvybės šaltinis yra Kūrėjo sąmonės išraiška, - paaiškino Gojus.
-Kuo dar ypatingas gyvybės šaltinis? - paklausė brolis.
-Minties, žodžio ir šviesos galia iš jo sukuriama gyvybė, - atsakė Gojus.
Gojus dingo taip pat netikėtai kaip ir atsirado. Brolis vėl jį sutiko nuėjęs darbuotis prie šaltinio. Čia jis jam davė daiktą, primenantį laikmatį sakydamas:
-Nebūk vandenyje ilgiau kaip 15 minučių, po to daryk pertrauką. Jos metu apsikabink medžius ir pasidalink su jais gaunama gyvybės energija. O molis iš dugno turi gydančių savybių. Jį galima dėti ant skaudančių sąnarių.
-Ačiū, - padėkojo brolis.
Rytojaus dieną atvažiavome į pagalbą. Darbavomės prie šaltinio iki pavakarių, išalkome ir pavargome. Išeinant mus sustabdė Gojus ir už darbą įteikė didžiulį pyragą.
-Ačiū.
Saulė