14 Vasaris 06, Ketvirtadienis 09:10

Mokytojo pamokos 1-49

Parašė 
Mokytojo pamokos 1-49

Pas mus visus, vienaip ar kitaip, ateina dvasiniai mokytojai. Kai pradedame pastebėti ir įsiklausyti į jų siunčiamus ar rodomus ženklus, gali užsimegzti savotiškas dialogas. Savotiškas ta prasme, kad jis gali įvykti visiškai netikėtai, visiškai netikėta tema ir labai dažnai netinkamu laiku. Tada turi mesti visus darbus ir susikaupęs sekti tai, ką nori pasakyti mokytojas. Dažnai gauta informacija būna skirta tik tau, o kartais ji tinka visiems. Norėčiau pasidalinti su ta, kuri skirta visiems.

 


Pirma pamoka


Prieš mano akis bangavo jūra, jos bangose suposi pintas krepšys, o jame matėsi balti vystyklai. Visai netoli matėsi jūros krantas. Smėlėtame krante ilsėjosi žvejo valtelė, o visai netoli stovėjo ir žvejo trobelė. Ant smėlėto tako, vedančio į trobelę gulėjo ryšulys, labai panašus į suvyniotą kūdikį. Iš trobelės išbėgo berniukas. Pamatęs ryšulį, nedvejodamas jį paėmė į rankas ir nešdamas tarsi mažą kūdikėlį,  atsargiai pasuko durų link. Įėjęs vidun jis padėjo ryšulį ant stalo. Kambaryje buvusi moteris, nieko netarusi išvyniojo ryšulį, tačiau kūdikio jame nebuvo. Nei kiek to nenustebinta moteriškė įdėjo medžio pliauską ten, kur turėjo gulėti kūdikis. Vėl suvyniojusi viską kaip ir buvę, ji padėjo ryšulį į lopšį, o prie jo sėdėjęs berniukas ėmė jį supti. Moteriškė toliau sau ramiausiai triūsė po namus. Kai į namus sugrįžo vyras ji džiaugsmingai sušuko:
-Pažiūrėk ką mes turime.
Vyras pasisuko į lopšio pusę. Jame ramiai snaudė kūdikis.
-Iš kur jis?-ramiai paklausė vyras.
-Atsirado. Bus mūsų, - vis taip pat džiaugsmingai atsakė moteriškė.
-Ką gi, bus man pagalbininkas,  -pritarė ir vyriškis.
Jis nematė berniuko sėdėjusio prie lopšio ir negirdėjo jo sakant:
-Tai aš. Aš tas kūdikis.
Vyras su moterimi susėdo prie stalo. Ant jo garavo dubuo su virtomis bulvėmis. Jie sėdėjo tylėdami, o stalo gale sėdėjo jau vienerių metų vaikelis. Jis augo ir vyriškėjo akyse ir štai, prie stalo jau sėdėjo ne vaikas, o dailus jaunuolis. Vyras ir moteris vis dar tebesėdėjo už stalo ir tylėdami žiūrėjo į niekur.
-Aš eisiu į pasaulį laimės ieškoti, - pasakė kildamas iš užstalės jaunuolis.
Nieko nelaukdamas jis išėjo pro duris ir nužingsniavo smėlėtu taku valties link. Niekas jo nesustabdė, niekas netarė atsisveikinimo žodžių, niekas nepalinkėjo laimingos kelionės. Jaunuolis sėdo į valtį ir greitai dingo jūros tolumoje.
Vyras su moterimi tebesėdėjo prie stalo. Staiga moteris pašoko ir išbėgo pro duris. Ant smėlėto takelio gulėjo toks pat ryšulys. Apsidžiaugusi radiniu moteriškė suskubo su juo į vidų. Pasidėjusi ant stalo, paskubomis išvyniojo vystyklus ir vėl nieko juose neradusi, įdėjo pliauską. Suvyniojusi ryšulį įdejo į lopšį. Šį kartą lopšį supo vyras. Moteris triūsė po namus, o vyras supo lopšį. Kai užbaigusi namų ruošos darbus ji priėjo prie lopšio,j ame jau gulėjo gražus kūdikėlis. Džiaugėsi pora, atsidžiaugti negalėjo, vis ant rankų kūdikėlį supo.
-Bus mūsų saulutė, - pasakė moteris.
Ir augo saulutė, tikra tėvų paguoda ir pagalbininkė. Sėdėjo tėvai veidais nušvitusiais ir grožėjosi savo dukrelės mitrumu ir sumanumu. Tik štai, vieną dieną dukrelė tarė:
-Ačiū jums, tėveliai, kad mane užauginote. Ačiū, kad manimi rūpinotės. Dabar aš eisiu į pasaulį laimės ieškoti.
Ji žemai nusilenkė savo tėvams ir netarusi daugiau nei žodžio paliko tėvų namus. Šie gi sėdėjo prie stalo kaip dalgio pakirsti. Išėjo dukrelė nei lauknešėlio, nei palinkėjimo žodžio kelionei negavusi. Sėdėjo taip vyras su moterimi, kol tarsi išgirdę ką, strimagalviais išlėkė pro duris. Ir, o stebūkle, tarsi iš dangaus ant tako nusileidžia toks pat ryšulėlis. Puolė abu dėkoti likimui, dangui,j ūrai ir saulei už laimę aplankiusią jų namus. Čia pat išvyniojo ryšulėlį, o ten gulėjo nuostabus kūdikėlis. Džiaugėsi abu be galo kūdikiu ir nebuvo jų gyvenime dienos, kad nebūtų už šią laimę padėkoję. Ir augo jų kūdikis, pirmu žingsniu ir pirmu žodžiu savo tėvus džiugindamas, o kai užaugo tarė:
-Dabar aš būsiu jūsų užvadėlis ir pagalbininkas.
Sėdėjo tėvai jau susenę ir laime švietė jų akys. Atsivedė sūnus į namus mergelę, skaisčią kaip saulę, tyrą kaip rasą ir suspindo saule visa trobelė.
Vaizdiniai dingo ir aš pajutau klausiantį mokytojo žvilgsnį.
-Ką supratai?
-Nepamirškite padėkoti kaskart, gaudami dovanas, - atsakiau kiek pagalvojusi.
-Taip, - linktelėjo mokytojas, - Tai ir atėjusi diena ir saulė ir maistas ant jūsų stalo. Ir jūsų darbas ir jūsų namai. Viskas ką jūs turite yra dovanos skirtos jums.
Nuleidau akis. Kaip dažnai mes dėkojame? Gauname ir manome, kad taip ir turi būti, kad tai mūsų, mano nuopelnas ar pasiekimas.
Dėkoju, mokytojau. 


Antra pamoka


Prieš akis šmėkščiojo vienas su kitu mažai turintys ryšį vaizdai. Tai buvo ir tamsus, raibuliuojantis balos vanduo ir baltas išdegęs laukas, lietaus išplauti akmenėliai ir balto buldogo snukis. Kažkokia nesąmonė, norėjosi, kad vaizdiniai liautųsi, bet jie įkyriai mane stūmė tolyn. Atsirado ir medinė vazelė su supuvusiais obuoliais ir medinė ubago lazda, du vienas prie kito prilipę sudžiuvę meduoliai. Ryškiai kažkam gyvenime nepasisekė. O štai ir tas kažkas pasirodė. Pro veliukso langą, į pilką dandų žvelgė sudžiuvęs senis. Jo kaklas buvo susiraukšlėjęs kaip nupešiotos vištos. Apšėpusi, žila barzda styrojo, kaip vinys. Storo megztinio rankovės buvo nubrizgusios ir purvinos, bet žvilgsnis kažko dar ieškantis. Ant virtuvės stalo gulėjo tuščia žuvies konservų dėžutė, o šalia voliojosi šakutė iškraipytais dantimis. Viskas dingo, ant stalo atsirado krūvelė miltų. Moteriškos rankos minkė tešlą. Prie to paties stalo sėdėjo vyriškis. Tai tas pats apšepėlis, bet nelabai. Dabar jis buvo susitvarkęs ir net gerokai pajaunėjęs. Sėdėjo sau prie stalo ir patenkintas kažką drožinėjo. Jie kalbėjo ir juokėsi, vienas iš kito geraširdiškai ir nepiktai šaipėsi. Vyriškis baigė savo darbą ir padėjo ant stalo medinį arkliuką. Jis labai priminė vaikystėje turėtą medinį arkliuką, ant kurio atsisėdus galėjome suptis.
-Čia mūsų gyvenimas, - pasakė.
-Visai kaip tu, - atsakė moteris, jos rankos nustojo minkyti tešlą.
-Čia ir esu aš, - vėl pasakė vyriškis ir iš medinio arkliuko virto dailiu jaunuoliu.
-Aš visą laiką žinojau, kad tu, esi toks.
Vyras ir moteris sėdėjo prie stalo, vienas prieš kitą. Moteris apsirėdžiusi nuotakos rūbais, vyriškis juodu kostiumu. Virš stalo pleveno šeimos pramotės dvasia. Ji laikė padėjusi savo rankas jauniesiems virš galvų.
-Linkiu meilės ir santarvės jūsų namams, - pasakė pramotė.
Jos rankose atsirado spindintis ryšulėlis - tai namų gerbūvis. Padavė jį jaunąjai, o ši paslepė ryšulėlį virtuvės krosnyje, specialiai tam skirtoje nišoje.
Vaizdiniai dingo. Turėjau paaiškinti ką supratau. Mokytojas laukė, o aš mąsčiau.
-Niekada nevėlu pradėti iš naujo.
-Teisingai. Visi ir visada gali atsikelti ir pradėti iš naujo.
Dėkoju, mokytojau.


Trečia pamoka


Atėjo mokytojas. Jis vis traukė ir traukė iš krepšio, tarsi iš gausybės rago žvėris, paukščius ir driežus, gyvates bei žiogus. Jie tai stovėjo sustingę, tarsi kažką sau mastydami, tai strikinėjo, liuoksėjo, bėgiojo ir skrido. Pasirodė smėliu užpustytas trobelės stogas, o joje lovoje sėdintis vaikas. Prie lovos sėdėjo vaiko motina ir tylėjo, po to pakilo ir netrukus įniko į namų ruošos darbus. Vaikas pakilo iš lovos ir prišokęs prie lango žiūrėjo į saulės nušviestą dangų.
-Kada visa tai baigsis? Ar būtina tiek visko krauti? Gal galima kaip nors trumpiau ir ne taip gausiai? - piktinausi.
Jokio atsakymo nesulaukiau. Iš krepšio biro nauji daiktai ir vaizdiniai. Čia ir be atvangos kažką kramtantis triušis ir į jo gauruotą pažiaunę baksnojantys triušiukai. Buvo ir sugriuvusi sena vištidė ir ant tvarto durų tupintis gaidys, ir medžiotojas, ir tarp meldų šokinėjantis šuo, velkantis savo nasruose pašautą antį. Pro duris įėjo moteriškė, kažko baimingai dairydamasi į šalis ir viskas...Daiktų dėžutė ištuštėjo. Dabar tereikėjo pasakyti ką visa tai reiškia.
-Tai gyvenimas, - greitai atsakiau.
-Ko trūksta? - ramiai paklausė mokytojas.
-Ramybės, saugumo.
-Ir šito taip pat,  -lingavo galvą mokytojas.
-Palaiminimo, - tarsi nušvito galvoje.
-O kas jį turi duoti?
Žmogus, - atsakiau.
-O kokiu būdu?
-Sveikindamasis su saule.
-Taip, - linktelėjo mokytojas ir pridūrė, - sveikindamasis su saule žmogus laimina dieną ir visus jos darbus. Ko dar trūksta?
-Padėkos.
-Taip. Vakare, padėkodami saulei, jūs padėkojate už visus nuveiktus darbus.
Pabandžiau padėkoti. Keista, bet pasakiusi ''sveika saule'' ir''dėkoju saule'' ar, tuo labiau''ačiū'', aš nieko nepajutau. Kažkokie dirbtiniai, negyvi žodžiai. Pabandžiau pasakyti rusiškai ''zdrastvui solnce'' ir ''blagodariu tebia solnce'' ir pajutau, kaip subangavo mane supusi erdvė, tarsi saulė atsiliepė man ir nusišypsojo. Kas tai? Kokia kalba mes kalbame ir ką iš mūsų kalbos išmetė kalbininkai?.. 
Mokytojui padėkojau.

Ketvirta pamoka
 
Atėjo mokytojas. Vėl prieš akis ėmė šm4kščioti įvairiausi daiktai. Tai buvo besiplaikstantis vėjyje rankšluostis, smėlėtas ežero paplūdimys, ant stalo gulintis kailinis žvėrelis ir bruknių krūmas. Horizonte kylanti balta šviesa, o po to stiklo duženų krūva. Dar daug visokio niekalo, neturinčio jokio tarpusavio ryšio. Vaizdiniai keitė vienas kitą  ir nuo įtampos man ėmė suktis galva. Kažkoks žmogelis su tiurbanu išsidrėbęs ant suveltos patalynės, o galiausiai ir sumesti skalbiniai, susirietęs šuo ir didžiulė kapotų malkų krūva, banguojanti jūra ir jūreivis sukandęs dantimis pypkę ir rankomis laikantis šturvalą. Ką tai turi bendrą? Ir žvelgdama į visą tai aš dar turėjau kažką pasakyti. Jaučiausi kaip spąstuose, beviltiškai gūžčiojau, o mokytojas laukė.
-Gyvenimas be tikslo, - pasakiau galų gale. Mokytojas tylėjo, todėl dar pridūriau, - vartotojiškas požiūris į gyvenimą..
-Ką reikia padaryti? 
-Paprašyti atleidimo ir pagalbos.
Pamačiau kaip tai padarius viskas ima keistis ir tarsi dėliotis į vientisą, šviesų paveikslą. Jaučiau, kad tai dar ne viskas ką turėjau suprasti ir vėl pagalvojusi pasakiau:
-Tai gyvenimas žmogaus, neturinčio savo šaknų. Žmogaus nutraukusio ryšius su protėviais.
-Ką reikia daryti?
-Tą patį, prašyti atleidimo ir pagalbos.
-Taip.
Atsiprašius, viskas nušvito ir toje šviesoje gimė viltis. Mes klystame ir darome klaidas, dažnai to  net nesuvokdami. Bet jei suprantame jas padarę, turime galimybę paprašyti atleidimo už savo paklydimus. Nemenkas darbas po to dar atleisti pačiam sau už padarytas klaidas. Tai padarius, galima prašyti pagalbos visą tai ištaisyti. Niekada nevėlu tai padaryti. Dėkoju,tau.
 
Penkta pamoka 
 
Mokytojas ant stalo padėjo duoną, dubenį su bandelėmis, molinį ąsotį su gira, varškės sūrį, druską. Atsirado ir medus, ir riešutai, svogūnai ir jų laiškai, krapai, sūdyti lašiniai, rūkyta dešra, įvairios kruopos, šviežia lašiša..Dar atsirado balta staltiesė ir peilis.
-Tai dievų maistas. Stalas turi būti patiestas balta staltiese, tokiu būdu jūs tarsi aukojate maistą ir dėkojate už jį kūrėjui.
Ant stalo atsirado pupelės ir žirniai, runkeliai, burokėliai su visais lapais, įvairiausi šakniavaisiai, kopūstai, moliūgai, kukurūzai, saulėgrąžos. Pabiro avietės, žemuogės, bruknės, spanguolės, serbentai, mėlynės, gervuogės, putinas, šermukšnis, šeivamedžio, ievos uogos, obuoliai, kriaušės, slyvos, svarainiai.
-Tai maistas skirtas jums. Termiškai apdorotas maistas - tai tiesiog atliekos, toks maistas neturi jokios vertės.
-O tai kaip gi išsaugoti daržoves, vaisius per žiemą?
-Galima džiovinti, rauginti.

Taip, tai verčia ant šono mano valgymo įpročius. Nieko gražiai apskrudusio ir gardžiai kvepiančio, na žinoma, jei noriu gyventi sveikai ir nebijoti kokio nors amerikietiško kojų nagų gripo. Rudenį bus mažiau darbo, nereikės taip vargti su konservavimais. Dėkoju.

 

 Šešta pamoka                                                                                               

Ant stalo gulėjo stiklas. Neįprastas. Pro jį buvo galima žiūrėti ir net pereiti.Tik pereiti galima atsisakius suvokimo ''mano'' ir suvokus, kad viskas yra visuma. Po to atsirado duonos kepaliukas. Jį buvo galima valgyti, juo dalintis, ką nors lipdyti.
-Ką supratai?
Sustingau ir mirksėjau, mąstydama ką čia galima suprasti.
-Kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni, - pasakiau.
-Teisingai.
Ant stalo vėl atsirado krūva kažkokios tamsios beformės masės. Supratau, kad vėl turiu spėti kas tai yra. Vaje, taigi čia žmonių mintys. Vos tik susivokiau, ant masės nusileido balta keturkampė plokštelė. Masė po ja ėmė skaidrėti, net žalsva spalva atsirado. Vaizdas sustingo, turėjau suprasti kas tai.
-Meilės šviesa.
Viskas vėl sujudo ir keitėsi toliau, o netrukus praskaidrėjusi masė virto žmonėmis. Tikras multikas. Būtų visai įdomu jei dar ir nereikėtų pasakyti ką tai reiškia.
-Ką supratai?
-Be meilės šviesos žmonės tik tamsi beformė masė. Iš jos galima formuoti viską, ką tik nori ir kas nori.
-Taip. O kur ji yra?
-Kiekvieno iš mūsų širdyje.
-Taip, kiekvieno žmogaus širdyje.
Nespėjau pasidžiaugti savimi, o ant stalo jau stovėjo puodelis su rudais trupiniais, pinigas ir dubuo su vandeniu. Pabandžiau paberti trupinius ant pinigo. Trupiniai pajuodo, o pinigas dingo. Pabandžiau mintimis pabalinti beriamus trupinius ir baltus berti ant pinigo. Pinigas dingo ir šį kartą, o trupinių krūva buvo daug didesnė nei jų pabėriau. Supratau, kad dubuo su vandeniu čia taip pat turi kažkokią prasmę, bet kokią ir kaip visą tai susieti?
-Minties jėga pažadinu, vandens šviesa valau, naujam gyvenimui kviečiu, - išsakiau blykstelėjusias mintis.
Mano didžiulei nuostabai trupiniai patys ėmė byrėti į vandens dubenį, o iš jo ėmė lysti ne kokie pinigai, o žmonės. Spoksojau žado netekusi. Į realybę sugrąžino mokytojo balsas:
-Žmogaus su šviesiomis mintimis pinigai nepražudo. Jie atneša naudą daug didesnę nei buvo pinigo vertė.
-Dėkoju.
 
 Septinta pamoka
 
Ant stalo gulėjo rąstas, o kiek atokiau nuo jo dubuo su visiškai neaiškiu turiniu. Iš po rąsto išlindo tarakonas. Krutindamas savo ilgus ūselius jis ėmė bėgti stalo paviršiumi dubens link. Pasiekęs tikslą jis kiek palakstė aplinkui ir galiausiai ėmė stumti dubenį rąsto link. Dubuo žinoma, net nekrustelėjo. Pažiūrėjau, o iš po rąsto jau smalsūs tarakoniukai kyšo. Neilgai laukę,j ie puolė savo draugeliui į pagalbą ir visi sukibę pristūmė dubenį. Stengėsi jį po rąstu pakišti, bet nieko neįšėjo. Iš kažkur laužtuvas atsirado, juo tarakonai pakėlė rąstą ir dubenį pakišo. Čia įvyko nenumatytas dalykas. Neatlaikęs rąsto svorio dubuo subyrėjo į šipulius. Pamatę tai tarakonai ėmė kaltinti vienas kitą ir net peštis. Na ir vaizdelis, buvo į ką pasižiūrėti. Visai kaip mes. Peštynių įkarštyje vienas tarakonas užropojo ant rąsto ir ėmė žvalgytis. Besižvalgydamas pastebėjo visai netoli gulėjusią, patrešusių skujų krūvelę ir nieko nelaukęs ėmė mojuoti savo gentainiams, tokiu būdu ragindamas liautis beprasmiškai ginčytis. Mušeikos nurimo ir jau po akimirkos nuskubėjo krūvos link. Nuo jos, tarsi skruzdėlytės vorele ėmė nešti sėklas po savo rąstu, visiems įprastu keliu ir būdu. Taika ir ramybė.
-Ką supratai?
-Neimk daugiau nei būtina.
-Taip.
Pagalvojau, kaip jie taip sugeba viską sudėlioti, kad taip suvoktum? Mus taip atpratino galvoti, kad einame nosies tiesumu, net nesusimąstydami ar į tą pusę einame.
-Dėkoju, tau, mokytojau.
 
Aštunta pamoka
 

Žiūriu į priešais save atsiradusį vandens griovį. Į jį kažkas įkrito, o aš negaliu įžiūrėti kas. Vanduo drumzlinas, taigi stengtis beprasmiška.
-Siunčiu saulės šviesą pasaulyje gyvenantiems, - pakartojau tolumoje suskambusius žodžius.
Vanduo praskaidrėjo ir aš pamačiau kas buvo įkritę į vandenį. Tai buvo mažas rutuliukas. Aplink jį jau plaukiojo smalsios žuvys. Ir ne be reikalo. Iš rutuliuko išlindo mažas žmogeliukas. Jis iškilo į vandens paviršių ir su pasimėgavimu ėmė nardyti, plaukioti ir taškytis vandenyje. Į vandenį įkrito obuolys ir paskendo tarsi akmeninis, o netrukus iš jo išaugo didžiulis medis.  Neliko vandens, buvo tik didžiulis medis ir mažas žmogeliukas. Mano rankose atsirado šviesos šaltinis. Jį žmogeliuko paliepta nukreipiau į medį. Iš mano rankų sruvo šviesos spindulys ir nuo jo šviesos medis tarsi atgijo. Visa jo viršūnė suspindo auksine šviesa.
-Medžiai ima energiją iš žemės, vandens, oro. Ją išvalo ir išskiria naują energiją - šviesą.
-Taip.
Ant stalo vienas po kito gulė daiktai. Tai buvo sėklos, kopėčios, žibalinė lempa, virbalai, siūlų kamuolys. Po to viskas dingo. Stovėjau suglumusi.
-Ką supratai?
Kažką turėjau suprasti iš tų be ryšio sumėtytų daiktų?
-Tarp šių daiktų nėra harmonijos, sekos, - pasakiau.
-Taip, mintyse ir darbuose turi būti harmonija, eiliškumas. Sėkla - tai pradžia, pagrindas, kopėčios - tai aukštumos siekis, lempa - tai šviesos skleidimas, virbalai - tai kūryba, siūlai - tai mąstymas.
Turiu prisipažinti, kad niekada tokios prasmės neįžvelgiau šiuose daiktuose. Yra sau daiktai, naudoji ir nesusimąstai kokia jų tikroji prasmė.
-Dėkoju.
 
 Devinta pamoka
 
Atsirado kempinė, muilas, lietvamzdis, dušo grotelės, baltos šlepetės, lygiai toks pat baltas chalatas, pintas krepšys ir užšąlusi vandens bala. Viskas dingo ir netrukus pasirodė gėlėtas maudymosi ratas, po to atsirado dulkių siurblys ir viską susiurbė. Finale dar pasirodė balto sniego krūva.
-Ką supratai?
Kaip nemėgstu to klausimo, nors puikiai suprantu, kad tik pati atsakiusi suvoksiu ką man norima pasakyti. Dėliojau mintyse visus matytus daiktus. Viskas apie maudymą, prausimą, bet kaip tai sudėlioti į vieną visumą?
-Žmogaus transformacijai nereikia daiktų. Reikia tik noro ir garsiai išsakytos savo valios, - galiausiai pasakiau.
-Taip.
Ant stalo pasirodė mėsos kumpis, varškės sūris, kukurūzų burbuolė ir juodos duonos riekė. Viskas dingo, o aš turėjau pasakyti ką visa tai reiškia.
-Maistas yra gyvas. Visų produktų vertė vienoda.
-Taip. Prieš skinant, pjaunant reikia atsiprašyti, o prieš valgant padėkoti tiems, kurie jums suteikia valgį. Viskas aplink yra vienodai gyva.
-Dėkoju.
 
Dešimta pamoka

Pasirodė smilkalai, peleninė, cigaras, kalnų ežeras, trobelė su rūkstančiu kaminu. Gūdus neįžengiamas miškas, saulėta pieva, nežinia per ką vedantis tiltelis, vėliavos stiebas su nutriušusia vėliava. Viskas dingo jūros bangose. Ėmiau mirksėti stengdamasi suvokti ką pamačiau, bet pasirodė, kad tai dar ne viskas. Iš jūros bangų išniro didžiulė grėsminga žuvis, šmėkštelėjo žvejo tinklai. Dar spėjau pamatyti ant bangų plūduriuojančią medinę dėžę ir viskas dingo. Tiesa, neilgam. vėl pasirodė žaislinė dūdelė, vaikiška ranka pieštas paveiksliukas, kuriame matėsi jūra ir debesys balto popieriaus fone. Viską užklojo tamsūs lietaus debesys. Dar šmėkštelėjo švyturys, o po to vėl iš kažkur atsirado siurblys ir viską susiurbė.

-Ką supratai? - paklausė mokytojas.
-Tai gyvenimas. Atskiri jo etapai.
-Taip. Ko čia trūksta?
-Meilės, - pasakiau.
Pamačiau šviesa spindinčią karūną. Kaip smagu, pagaliau mane įvertino, bet kažko ant galvos uždėti niekas neskubėjo. Na, žinoma, dar kažką turėsiu padaryti.
-Taip, turi, - patvirtino mokytojas.
-Būti meile, - sunkiai atsidusau.
-Taip.
-Turiu viską pakeisti taip, kad visur būtų meilė?
-Taip.
Ėmiau viską keisti. Smilkalai virto jauna pušele, peleninė jūros kriaukle, o cigaras obuoliu. Kalnų ežere jau plaukiojo balta valtelė, o šalia trobelės atsirado žydintis sodas. Gūdus miškas prisipildė paukščiais ir žvėrimis, o saulėtoje pievoje kažkas bėgo pasitikti ateinančius ar sugrįžtančius. Ir tiltelis vedė per sraunų upelį, o ant stiebo plevėsavo vėliava su didžiule saule. Jūroje plaukiojo žuvis, retsykiais iškylanti į paviršių ir saulėje blizgėjo žvejo tinklai. Dėžutė besisupanti ant bangų jau buvo ne medinė, o krištolinė. Vaikiška dūdelė pavirto į ilgą trimito ragą, o paveiksle ant jūros bangų suposi baltas būrinis laivas, skaisčiame danguje švietė saulė.
Man ant galvos uždėjo šviečiančią karūną, bet dabar aš nesijaučiau esanti jos verta.
-Viską ką darai, daryk su meile. Būk pati meilė, - išgirdau tylų mokytojo balsą.
-Dėkoju.
 
 Vienuolikta pamoka
 
Prieš akis prabėgo metų laikai, po to pasirodė blizgantis vandens paviršius, žalios sąmanos, akmenuotas takas, driežiukas, besišildantis ant akmens. Baltas avies kailis, auksinis diržas, visos keturios stichijos, ąžuolas, grandinė, katinas. Visai kaip Puškino eilėraščiuose. Juokinga, bet nelabai. Man reikėjo atsakyti, o ką?
-Ką supratai?
Ilgai sukau galvą. Kas čia per mįslė?
-Skirtingų sandrauga, - atsakiau kaip mokinukė.
-Taip. Skirtingi turi papildyti vienas kitą, o nekovoti dėl savo viršenybės.
Mačiau snaigę, virš vandens pakibusį rąstą, o po to rąstą, plaukiantį vandenyje. Viską apgaubė balta sniego migla, iš jos išniro sniego rogės, ant kažko kabantis dubuo, didžiulė keramikinė plokštė, sūkurys ir galiausiai dulkių krūva.
-Ką supratai?
Išgirdau mokytojo balsą ir net pritūpiau. Ką čia galima suprasti? Kažkokie rąstai kažkur plaukia, migla kažkokia su dubenim. Nei du nei trys. Manęs laukė, o aš sukau galvą.
-Svarbu tai ką jauti, o ne tai ką matai, - pagaliau atsakiau.
-Teisingai.
Kaip dažnai mes vejame šalin tai, ką iškart pagalvojame ir pajuntame kai kažką pamatome. Įjungiame savo loginio mąstymo mašiną ir gauname - ''norėjau geriau, o gavau kaip visada''.
-Dėkoju.
 
 
Dvylikta pamoka
 
 
Mačiau didžiulę šiukšlių krūvą. Ant jos pasipylė balti dažai, kurie tirštomis srovelėmis tekėjo žemyn. Kas tai?
-Tai, kaip save vertini, - pasakė mokytojas ir pridūrė, - kaip norėtum tai pakeisti?
Mikliai pakeičiau. Prieš mane jau dunksojo kalnas, saulėje spindinčia, snieguota viršūne. Neilgai pasidžiaugiau, vaizdas greitai dingo ir netrukus kažką pajutau savo rankose. Daiktas vis didėjo ir aš galiausiai atsidūriau jo viduje. Pasijutau esanti ąžuolu. Šalia manęs stovėjo dar du, tokie pat kaip ir aš, ąžuolai.
-Ar prisijungsi prie mūsų? - draugiškai paklausė.
Paklausė ir nieko nelaukdami ištiesė man rutulį. Paėmiau jį ir nieko daugiau nesugalvojau kaip įsidėti jį sau į krūtinę. Vos tik tai padariau virtau smiltimi. Ėmiau dairytis aplink, stengdamasi susivokti kas vyksta, ir rankose vėl kažką pajutau. Vienas iš ąžuolų atidavė man savo širdį, sklidiną meilės ir šviesos. Vos tik tai suvokiau, vėl virtau ąžuolu. Dabar visi susikabinome rankomis ir ėmėme suktis ratu, kol rato viduryje pasirodė saulė. Ji tolydžio augo ir savo šviesa užliejo mus visus. Mesi sudėjome viena ant kitos savo rankas ir ištarėme:
-Tebūnie šviesa, - ir viskas aplink nušvito.
Visi ąžuolai tarsi pakilo aukštyn į viršų, o kai nusileido ant žemės, aš vėl tapau savimi.
-Ką supratai?
-Širdžių vienybėje gimsta šviesa.
-Taip, iš širdies gimstančią šviesą reikia siūsti į visatą.
Taip, mes juk visatoje ne vieni. O gyvename galvodami tik apie save ir matome ne toliau savo nosies, tarsi kurmiai. Taigi sveika, saule, sveikas pasauli, aš siunčiu tau savo meilę ir šviesą.
-Dėkoju,mokytojau.
 
 13 pamoka
 
Migloje kažkas švietė. Supratau, kad turiu įvardinti kas tai. Sukau galvą, kas per šviesa tai galėjo būti.
-Slavų tautos gyvenimo šviesa.
-Taip.
Vėl pasirodė šviesa. Kas gi čia dabar? Koks skirtumas tarp šios ir anos? Varge, tu, mano, aš turėjau atsakyti ir į šį klausimą.
-Slavų giminės šviesa, - išstenėjau.
-Taip.
Priešais mane atsirado dėžutė, iš jos taip pat sklido šviesa. Stovėjau, nenutuokdama kurlink nukreipti savas mintis.
-Tai giminingų slavų tautų šviesa, - išgirdau mokytojo balsą.
Jis ėmė akmenėlius ir dėliojo juos ratu pagal laikrodžio rodyklę. Tarp akmenėlių buvo gintaro gabalėlis, jis buvo padėtas pačiame viršuje, ties dvylikta valanda.
-Kas tai, - paklausiau.
-Tai Litičiai.
Jis dėliojo akmenėlius toliau - ties pirma, antra ir t.t.valandas. Tai buvo jotvingiai, sėliai, kapsai, lyviai, galindai, žiemgaliai, žemaičiai, kuršiai, skalviai, sūduviai, latgaliai.
-O žemaičiai kas?-paklausiau.
-Tiesioginiai Litičių palikuonys, - išgirdau atsakymą.
Štai tau ir istorijos pamokos. Litičiai, t.y. lietuviai yra tiesioginiai slavų palikuonys, o ką mums kalė  ir tebekala į galvas mokyklose. Pasirodo mes esame slavų tautos palikuonys.
-Dėkoju.  
 
14 pamoka
 
Atėjo mokytojas. Jis buvo aukštesnis už mano namą ir prie namo augančius medžius. Pasilenkęs tarsi Guliveris, paėmė mane ant savo delnų, o po to ištiesęs rankas į priekį, kreipė jas į rytus, pietus, vakarus ir šiaurę. Gavosi kryžius. Mokytojas buvo statmena kryžiaus ašis.Tokie kryžiai puikuojasi ant graikiškų bažnyčių. Ką tai reiškia?
-Simbolizuoja harmoniją.
-Taip, ir sudaro šiltnamines vystymosi sąlygas, - paaiškino mokytojas ir pridūrė, - keturios pasaulio pusės simbolizuoja keturias stichijas. Pietūs - vandens stichiją, vakarai - oro, šiaurė - žemės, rytai - ugnies.
-O ką simbolizuoji, tu?
-Eterį, jis visko pradžia.
Tarp mano rankų atsirado šviesa. Tai buvo mano širdies šviesa. Toje šviesoje pamačiau tą, trimatį kryžių. Jis ėmė suktis aplink savo ašį ir čia pat mano akyse virto žemės rutuliu. Kryžius liko žemės rutulio viduje.
-Trimatis kryžius - tai  žemės simbolis visatoje, - išgirdau mokytojo balsą.
Nespėjau atsikvošėti, o mano rankose jau spindėjo vanduo.
-Ką gali apie jį pasakyti?
-Visur esantis, - atsakiau po ilgo mąstymo.
-Taip, jis yra informacijos nešėjas ir saugotojas.
Štai todėl mes turime pagarbiai ir atsakingai elgtis su vandeniu. Dabar apie tai galima rasti daug informacijos internete ir ne tik, bet jei apie tai yra primenama, vadinasi tai svarbu.
-Dėkoju.
 
15 pamoka
 
Stovėjome su sese prie didžiulio akmens. Prie mūsų priėjo mokytojas. Susikabinome už rankų ir ėmėme suktis ratu, visai kaip vaikystėje.
-Jurgeli, meistreli, mokyk savo vaikus, - uždainavo mokytojas.
Nusišypsojau, pasijutusi vaikų darželio grupėje.
-O jūs vaikai taip darykit kaip Jurgelis daro, - ramiai sau tęsė mokytojas, o aš net išsižiojau belaukdama ką padarys tas Jurgelis.
Mokytojas žemai nusilenkė, dešinės rankos mostu kone paliesdamas žemę. Žiūrėjome viena į kitą, ką tai reiškia?
-Supratau, reikia mokėti nusilenkti, - pasakiau.
-Viskas kas vyksta, nesvarbu gera ar bloga, yra tik jums skirtos pamokos. Jūs turite mokėti jas priimti, padėkoti ir nusilenkti, -pasakė mokytojas.
Stovėjome suglumusios. Kaip dažnai nesinori priimti karčių gyvenimo pamokų, o dar už jas padėkoti ir nusilenkti.
-Ramybės ir rimties jūsų kelyje, - ištarė mokytojas padėjęs rankas mums ant galvų.
Stovėjome liūdnos pavasario vėjyje. Ką rytoj teks mums priimti ir dar už tai padėkoti?
-Dėkojame, mokytojau už šiandien, dėkojame už rytojų. Dėkojame už smūgius, kurių sulauksime, dėkojame už tauraus plieno kalaviją, kurį iš mūsų nukalsite.
 
16 pamoka
 
Prieš mane nutįsusios baltų karolių juostos. Jos visur kur pažvelgsi, ir toli , ir arti kaip sidabrinės į begalybę tįstančios gijos.
-Kas tai?
-DNR spiralė, - atsakau, bijodama sekančio klausimo.
-Kam ji skirta?
Suku galvą, mano biologijos žinios čia netelpa nei pro vienus vartus. Plaukai ant galvos stojasi ir vėl sugula, kam gi gali būti skirta ši spiralė?
-Atminties išsaugojimui, - pagaliau pasakiau.
-Taip, kam dar?
-Ryšio su Kūrėju išsaugojimui.
-Dar kam?
-Šios spiralės dėka viskas funkcionuoja pagal vieningą Kūrėjo modelį.
-Taip.
Mano rankose juoda lazdelė. Labai jau keista, nes antrojo galo nematyti. Jis begalybėje.
-Ką ji simbolizuoja?
-Žmogaus valią, jo pasirinkimą.
Bandau žiūrėti kaip veikia ši lazdelė. Keliu ją į viršų ir ant manęs pradeda byrėti balti karoliukai. Kuo aukščiau kyla ranka, tuo daugiau karoliukų pasipila ant mano galvos. Pakeliu ranką į viršų ir karoliukai dingsta, vėl leidžiu ranką žemyn, karoliukai grįžta į ankstesnes vietas.
-Ką supratai?
-Iškėlęs save aukščiau kūrėjo, prarandi ryšį su savo praeitimi, atmintimi, su kūrėju, su visuma.
-Taip, svarbiausia yra nepamiršti, kad šis procesas yra grįžtamas.
-Dėkoju, tau, mokytojau.
 
17 pamoka
 
Priešais mane namas. Gražus pažiūrėti, o gal ir gyventi.
-Kas tai per namas?
-Namas, kuriame aš gyvenu, - atsakiau nustebinta savo atradimo.
-Ko jame trūksta?
-Meilės, šviesos, gėrio.
-Kaip tai pakeisi?
-Visus nušviesiu meile,
Džiaugsmo šviesa apdalinsiu.
Žvėries jėgą pažadinsiu,
Ir medį šalia pasodinsiu.
Namas gros ir dainuos.
Ir pirmyn linksmai žygiuos, - šiaip ne taip sudėliojau galvoje visus kabliukus, - ištariau galvoje gimusius žodžius.
Prieš mane gulė tuščias popieriaus lapas. Jame turėjau nupiešti savo namą, savo žemę, savo šalį, Žemę.
-Ko nėra?
-Sąvokos Mano.
-Taip. Yra žemė ir jūs esate viena.
-Dėkoju. 
 
18 pamoka

 Mano rankose austas, raštuotas rankšluostis.

-Kas tai?

-Giminės raštas.

Vos tik tai pasakiau, atsidūriau kaime. Tai buvo senovinis kaimas. Žmonės apsirengę tautiniais rūbais, niekur neskubantys ir tyliai besidarbuojantys savo kiemuose. Visi atskirai, bet tarsi ir visi kartu. Mediniai namukai nedideli, kuklūs. Stovėjau kaimo pievelėje, mano rankose atsirado liepsna. Padėjau ją tiesiog pievoje, netoli tos vietos kur stovėjau. Pajutau nustebusius gyventojų žvilgsnius, tačiau nei vienas iš jų nepriėjo pasidomėti, paklausti kas vyksta. Buvo aišku, kad juos nustebino ne tai kas vyko, o tai kodėl šiuo laiku. Žiūrėjau į augančią liepsną, kuri netrukus tapo žmogaus dydžio. Iš liepsnos išėjo šviečianti figūra ir pasuko žmonių link. Ji ėjo pas kaimo senolius, o aš sekiau iš paskos. Kažką nešiau savo rankose ir kai priėjome prie senolių, perdaviau tai seniausiam iš jų. Tai buvo knyga. Senolis paėmė ją, atskleidė ir tarsi skaitydamas ištarė:
-Taip mes gyvenome.
-??
-Mes buvome dievai, kūrėjo pasiuntiniai, svečiai šioje žemėje.
Akimis ieškojau mokytojo. Darėsi gėda dėl savo neišmanymo. Stovėjau ir nežinojau ko klausti.
-Kas aš? Kas jie man, mums?
-Jūsų protėviai. Jūs praėjote evoliucijos ciklą. Atėjo laikas prisiminti kas jūs, - išgirdau mokytojo balsą.
-Daug vandens nutekės kol tai įvyks, - liūdnai palingavau galvą.
-Daug mažiau nei tau atrodo, - atsakė mokytojas.
-Dėkoju, suteikei vilties sulaukti.
-Jeigu tik tiek, visada prašom.
 
19 pamoka
 
Mano rankose kažkas buvo, tačiau kaip besistengiau, negalėjau įžiūrėti kas tai. Padėjau daiktą ant žemės ir supratau, kad turiu ant jo užlipti. Taip ir padariau. Tapau nematoma.
-Ką tai reiškia?
-Aš esu visur ir visame.
-Taip, - atsak4 mokytojas.
Rankose vėl kažką turėjau. Nuo daikto sklido žalia šviesa. Jaučiau mokytojo klausimą, todėl pagalvojusi atsakiau:
-Tai žemės atgimimo šviesa.
Pasakius tai, viskas nušvito žalia akinančia šviesa ir aš ištirpau joje, išsisklaidydama aplinkui.
-Kas tu esi? - išgirdau klausimą.
-Aš žemės meilė, visur ir kiekviename, - atsakiau žemės vardu.
-O dabar?
-Aš žemės jėga, visur ir kiekviename prabundančiame.
-?
-Aš žemės siekis, visur ir kiekviename šviesos link einančiame.
-?
-Aš šviesa sujungianti, visur ir kiekviename manęs link einančiame.
-?
-Aš visatos meilė, visur ir visiems meilę duodanti.
-?
-Aš taika, visur ir visiems ramybę teikianti.
-?
-Aš žemės džiaugsmas, visur ir kiekviename širdimi dainuojančiame.
-?
-Aš debesis nuo vėtros tave apsaugantis.
-?
-Aš esu tavo gyvenimo šviesa.
Supratau, kad visa yra mano gyvenimo šviesoje. Mūsų visų gyvenimo šviesa talpina savyje visa tai. Mano rankose buvo mano gyvenimo šviesa. Įsidėjau ją sau į širdį. Juk būtent čia jos vieta. Rankose vėl atsirado dėžutė. Ji  prasivėrė ir pasirodė šviesa.
-Kas ji?
-Tai šviesa dovanojanti, - atsakiau.
-Jai gauti reikia savo širdį praverti ir atverti, - paaiškino mokytojas.
Susikaupusi pravėriau, o po to ir atvėriau tarsi ąžuolines, savo širdies duris. Gavau ją, dovanas dalijančią šviesą. Visi mes galime ją gauti, tik atsiverti reikia šviesai, o ji pasirodo štai kokia daugialypė. Kas galėjo pamanyti, kad joje visko tiek daug. Mokytojas tylėdamas žiūrėjo į mane.
-Ačiū, tau, ačiū, - ištariau.
 
20 pamoka
 
Turėjau kažką savo rankose. Nesugalvodama nieko daugiau, tiesiog mečiau prieš save, tarsi sėdama tai ką turėjau. Prieš mane atsirado pilko purvo žmogaus figūra. Mirksėjau nieko nesuvokdama. Vėl pažėriau prieš save pilną saują. Išdygo nauja figūra, tik šį kartą ji buvo iš balto purvo. Sauja vėl buvo pilna ir aš vis žėriau prieš save jos turinį. Atsirado juodo, po to geltono ir galiausiai raudono purvo figūros. Visos jos stovėjo sustingusios, o nuo jų žemyn pamažu slinko purvas. Vėl mostelėjau ranka. Šį kartą prieš mane išsitiesė ilgas kilimas. Iš kažkur iššoko mažas nykštukas ir išdidžiai nužingsniavo kilimo viduriu tiesiai į tolumoje boluojančią šviesą.
Paklusniai juo nusekė visos purvo figūros. Jos slinko kilimu, paskui save palikdamos purvo pėdsakus. Kuo toliau jos ėjo tuo labiau nyko ,tarsi tirpo .Galiausiai iš jų liko tik skirtingų spalvų purvo pėdsakai. Nykštukas sustojo, atsisuko į mane ir paklausė:
-Ką visa tai reiškia?
-Nepriklauso kokia tavo kūno spalva, eidami šviesos link visi apsivalo vienodai, - pasakiau.
Nykštukas netaręs nei žodžio padėjo rankose atsiradusią šviesą ant kilimo. Šis nušvito ir nuo paviršiaus akimirksniu dingo visi buvę purvo pėdsakai. Šviečiančioje tolumoje pasirodė spindinčios, permatomos figūros. Joms priartėjus, nykštukas jas palietė ranka ir šios virto žmonėmis. Priešais mane stovėjo geltonodis, raudonodis, rudaodis, juodaodis ir baltaodis žmogus. Vadinasi mano atsakymas buvo teisingas. Taigi, šviesos link einantys visi yra vienodi.
-Dėkoju.
 
21 pamoka
 
Stovėjau ant jūros kranto kartu su mokytoju. Netoliese pamačiau žalią dėžę ir iš jos sklindančią šviesą. Supratau, kad turiu ją pakelti ir atnešti mokytojui. Bandžiau tai padaryti, bet man sunkiai sekėsi. Dėžė buvo sunki ir aš pajėgiau pakelti tik vieną jos kraštą.
-Sunku? - ramiai paklausė mokytojas.
-Mhhu.
-O kodėl?
-Ta šviesa turi būti manyje.
-Ką turi pakeisti, kad taip atsitiktų?
Sukau galvą. Turėjau suvokti kas ta šviesa ir kodėl ji skrynioje. Kas jas riša. Pagaliau nušvito. Šviesa - tai giminės atmintis, jos praeitis, o skrynia tai protėviai, kūrę tą praeitį.
-Turiu atgaivinti praeitį ir nušviesti ją saulės šviesa, - atsakiau.
-Kur padėsi šviesą? - toliau klausinėjo mokytojas.
-Grąžinsiu savo giminei.
-Kaip tai padarysi?
-Pasakysiu - širdies šviesa nušviesiu, atmintį giminei grąžinsiu.
Mokytojo rankose kažkas sublizgo sidabru.
-Kas tai?
-Giminės jėga,-atsakiau.
-Kame yra giminės jėga?
-Vienybėje.
Mokytojas parodė man senos pušies gabalėlį ir paklausė:
-Kas tai?
-Giminės dvasia, - atsakiau.
-Kur slypi giminės esmė?
-Šviesoje.
Tolumoje, už horizonto patekėjo saulė. Mokytojo rankose gulėjo šilta, jauki šviesa. Tai giminės meilė.
-Ką meilė suteikia giminei?
-Santarvę ir gerovę.
-Kas sudaro giminės pagrindą?
-Meilė ir šviesa, - atsakiau.
Mokytojas stovėjo priešais mane ir žiūrėjo patenkintas atsakymu, o po to tarė:
-Štai tau mano palaiminimas.
Jis mostelėjo ranka, darydamas virš mano galvos kryžiaus ženklą. Kai vėl pakėliau akis, prieš mane stovėjo žemės dvasia. Štai ta žemė, kurioje gyveno ir tebegyvena mano giminė. Dar tebemieganti, bet jau bundanti.
Dėkoju tau, žeme, už tavo kantrybę ir begalinę meilę mums.
 
22 pamoka
 
Rankose turėjau tris rutuliukus. Jie simbolizuoja trejybę, bet supratau, kad šį kartą iš manęs laukiama kai ko kito.
-Tai giminės jėga, žemės jėga ir žmogaus jėga, - atsakiau į neištartą klausimą.
-Iš giminės šviesos gimsta giminės jėga. Visos trys jėgos susijungdamos į vieną sukuria žemės šviesą,-paaiškino mokytojas.
Mačiau kaip iš visų trijų rutulių formavosi trikampė piramidė, kurios viršūnėje švietė žemės šviesa. Iš jos į visatą sklido galingas šviesos srautas.
-Tokia piramidžių paskirtis - siųsti šviesą į visatą? - paklausiau.
-Ne tik, yra ir grįžtamasis ryšys. Tokiu būdu keičiamasi informacija, energija. Tai svarbu, nes viskas yra viena.
Kiekvienas iš mūsų yra svarbi visatos dalis. Nušvitęs žmogus, suvokiantis, kad yra bendro šviesos šaltinio dalis, turi jėgą, galinčią kurti ir keisti visatą.
Ačiū.
 
 23 pamoka
 
Mokytojas pažiūrėjo į mane ir tarsi žaisdamas vaikišką žaidimą, paklausė:
-Kas mano rankose?
-Pusiausvyra kūrime.
-Taip. Pradžioje reikia sukurti vaizdinį ir tik po to materiją, - paaiškino ir vėl paklausė:
-Kas dabar?
Jo rankose buvo siūlų kamuolys. Vadinasi galima jį vynioti, suvynioti.
-Būties dėsniai,- pasakiau.
-Taip, tai įsakai jūsų giminėms.
Mokytojas perdavė siūlų kamuolį šalia iš kažkur atsiradusiam jaunuoliui, kuris kaip supratau ir buvo giminės atstovas. Šis gi, nedelsdamas perdavė jį kitam, o šis vėl kitam jaunuoliui. Visi jie buvo skirtingų giminių atstovai.
-Kas dar?
Vėl žiūrėjau į mokytojo rankas. Dabar jose ilsėjosi baltas, minkštas kamuolys.
-Tai eteris.
-Taip, panaudojant stichijų energijas iš eterio materializuojami sukurti vaizdiniai, - paaiškino mokytojas ir vėl paklausė,- kas šį kartą?
-Mūsų veiklos atliekos, - atsakau suglumusi.
-Ką darysi?
-Transformuosiu.
Apgaubiau delnais visą turinį ir pasiunčiau į jį šviesą iš savo širdies sakydama:
- Išvalau šviesos jėga ir kviečiu naujam gyvenimui.
Mokytojas nusišypsojo ir vėl paklausė:
-Ką turi?
Pasižiūrėjau į savo rankas, o jose buvo geltona šviesa.
-Tai mano padėka tau, Mokytojau. Dėkoju.
 
24 pamoka
 
Mano rankose buvo kilimas. Patiesiau jį prieš mane stovėjusiam Mokytojui. Kilimas buvo išbraukytas skersinėmis juostomis. Vienas jo galas buvo išmargintas baltai juodomis juostomis, o kitas visiškai  baltas.
-Kas tai?
-Žmonijos vystymosi etapai, - atsakiau.
-Nuo kurio pradėsi eiti?
-Nuo juodo, - vėl atsakiau ir padėjau ant juodos apatinės juostos rankose atsiradusią šviesą, sakydama, - Giminės šviesa šaukiu, gyvenimo šviesa prikeliu, šviesos liepsną siunčiu, naujam gyvenimui kviečiu.
Juoda spalva ėmė blykšti ir švisti. Jutau kaip pamatę šviesą iš visur ėmė rinktis žmonės. Jie susirinko aplink ryškėjančią šviesą ir susikabino rankomis. Aš su Mokytoju atsidūriau žmonių žiedo viduryje. Viskas pamažu nušvito ir mes visi tiesiog paskendome šviesoje.
-Ką supratai?
-Jėga yra vienybėje.
-Kas tai per šviesa?
-Atgimimo. Mūsų giminės atgimimo šviesa.
-Kas ta giminė?
-Slavų arijų, - atsakiau ir mačiau klausiantį Mokytojo žvilgsnį.
-Kas tau neaišku? Jūs esate viena giminė ir atgimti galite tik būdami vieningi, būdami kartu. Jūsų visų vienybėje gims atgimimo šviesa.
Žiūrėjau plačiai atmerktomis akis. Aš supratau, suvokiau kelis tūkstančius metų vykusio giminės skaldymo mechanizmą ir pasekmes. Kažkada buvusi vieninga giminė buvo suskaldyta į daugybę tautų, suklastota istorija, sudarkyta kalba, primestas surogatinis tikėjimas. Bet kaip pasipriešinti pasaulio globalistų tautų kiršinimo politikai, jei esi tiesiog pilkas žmogutis ir nesijauti stipria asmenybe? 
-Kiekvienas turi daryti savo darbą, - nusišypsojo Mokytojas, - ateis laikas, bus asmenybių.
-Ar aš sulauksiu?
-Sulauksi.
-Ačiū.
 
 25 pamoka
 
-Kas tavo rankose? - paklausė mokytojas.
-Visatos dėsniai, - atsakiau ir sunkiai atsidusau.
Dabar suvokiau, kad dabar turėsiu juos išvardinti. Nereikėjo ilgai laukti, prieš mane jau sukosi juodas sūkurys. Vos tik pagalvojau, kad tai pusiausvyros dalis, priešais atsirado lygiai toks, tik jau baltas sūkurys.
-Visame reikia išlaikyti pusiausvyrą, - pasakiau.
-Taip.
Priešais mane tupėjo vėžliukas. Jis neskubėdamas ėmė dėlioti savo trumpas kojytes irdamasis man nematomo tikslo link.
-Dirbk lėtai ir užtikrintai.
-Taip.
Teisiai prieš mano akis kabėjo permatomas šydas. Nieko negalėjau suprasti, todėl Mokytojas paklausė:
-Kas jį pakabino?
-Pats žmogus, - atsakiau.
-Kodėl?
-Iš baimės.
-Kaip jį nuimti?
-Reikia atsiverti. Atsiverti prieš kūrėją, būti laisvam.
-Taip.
Ant žemės, tarsi baltos snaigės, krito žiedlapiai. Nuo jų žemė tapo balta, tik kur nekur matėsi juodos žemės lopinėlis.
-Už bendrą darbą atsakingas kiekvienas žmogus.Tai kiekvieno atsakomybė visumoje.
-Taip.
Мačiau žemės grumstą, gulintį prie medinės tvoros. Vienas, mažas grumstelis prie ilgiausios tvoros.
-kiekvieno jėga yra vienio jėga.
-Taip.
Kažkas gulėjo suvyniotas į blizgančią foliją. Išvyniojau, o ten buvo neaiškios kilmės ir paskirties gabalas. Nenusakomos spalvos ir išvaizdos, kažkas dirbtino, nenatūralaus.
-Visumoje reikia išsaugoti individualumą.
-Taip.
Mačiau plyšį. Pro jį buvo galima įlįsti ir išlįsti, įtekėti ir ištekėti.
-Kuo daugiau duodi tuo daugiau gauni, - pasakiau.
-Taip, tai skatina žmogaus augimą.
Žvirgždu į kalną lipo žmonės. Apsiavę sportiniais bateliais ir nešini kuprinėmis, jie ėjo akmenuotu takeliu vis aukštyn ir aukštyn.Pagaliau jie užkopė į pačią kalno viršūnę. Nuo jos atsivėrė vaizdas į slėnį, į kalnus. Visa matėsi tarsi iš paukščio skrydžio. Tokia erdvė tarsi skristum.
-Viskas yra viena./единое в целом/
-Taip.
Tebemačiau kalnus, snieguotas jų viršūnes. Vienas iš jų, tarsi obeliskas kartu su kitais stiebėsi į dangų.
-Kame jie vieningi?
-Savo siekyje.
-Taip. Vieningi savo siekyje sudaro kūrimo pagrindą.
Dėkoju. Jaučiausi tokia pavargusi, tarsi pati būčiau kopusi į tuos kalnus su kuprine ant pečių.
26 pamoka
Minkštais debesimis tarsi patalais, ėjo žmogus. Jis ne tik ėjo, bet ir šokinėjo, vartėsi džiaugsmingai krykšdamas. Mielai būčiau pašokinėjusi ir aš, jei ne klausimas, kaip policininkas, ištempęs mane į realybę.
-Ką supratai?
-Kai nėra pagrindo po kojomis lengva užsižaisti savo paklydimas.
-Taip.
Prieš mane bangavo spiralėmis susisukę juodi plaukai. Jie siekė žemę ir šokčiojo į viršų nuo menkiausio krestelėjimo, tarsi spyruoklės.
-Kas tai?
-Tai žmonių praeitas kelias. Jų vystymosi kelias.
-Ką reikia pakeisti?
-Požiūrį į save, į pasaulį, į kūrėją, - atsakiau ir pabandžiau mintyse tai padaryti.
Buvusios juodos plaukų garbanos virto krištolinėmis, o Mokytojas pasakė:
-Keisdami požiūrį į save, jūs keičiate pasaulį aplink save.
Stovėjau ant jūros kranto. Netoliese krisdamos tiesiai į vandenį, stūksojo juodos uolos. Žiūrėjau į jūrą ir keistai juodas atrodė jos vanduo. Kuo labiau stengiausi į jį įsižiūrėti, tuo keistesnis jis darėsi. Galiausiai supratau, kad tai ne vanduo, o juodas smėlis. Tiesiog visiškai juodas, sausas smėlis.
-Kas tai?
-Tai mūsų mintys.
-Taip. Kaip juodos jūsų mintys, taip ir sausi jūsų kūriniai, - pasakė mokytojas.
Kaip dažnai žmonės kuria apnikti juodos nevilties, skausmo ar tiesiog nuobodulio. Ar jie pagalvoja ką savyje talpina ir ką į aplinką spinduliuoja  jų kūriniai? O reikėtų. Kaip dažnai apsvaigę gėrimės pasiekimais ir net nepastebime, kad traukinys, kuriuo važiavome jau senai pasislėpė už horizonto. Dejuojame, kad mes nieko negalime. Pasirodo galime. Pamilkime save, pamatykime save iš naujo ir pasikeis tai kas aplink mus. Ačiū, tau, ačiū, Mokytojau.
 
27 Pamoka
 
Rankose laikiau aplanką su popieriais.
-Kas tai?
-Kelių eismo taisyklės, - atsakiau ir nustebusi pažiūrėjau į Mokytoją.
Šis gi, niekuo nesistebėdamas paliepė:
-Skaityk.
Ir aš pamažu, stebėdama prieš akis iškylančius vaizdinius ėmiau skaityti.
-Taisyklės:
1.Būk atidus pasirinkdamas kelią.
2.Visada baik iki galo ką pradėjai.
3.Kūrimo procese būk nuoseklus.
4.Seksualinę energiją skirk kūrimui, o ne malonumui.
5.Kasdienis darbas siekiant tikslo, skatina tobulėjimą.
6.Gyvenk atsiverdamas šviesai.
7.Būk šviesa.
8.Kelias, kuriuo eini yra vingiuotas. Būk atidus.
9.Nestatyk smėlio pilių, jos griūva.
10.Šviesa, kur ji bebūtų yra šviesa.
11.Rimtis - tai taip pat darbas.
12.Darbe turi būti tęstinumas.
13.Kad padarytum darbą, jį visų pirma reikia pradėti.
14.Žemėje nieko nėra tavo.
15.Prieš pradėdamas, visų pirma išsikuopk savo kiemą.
Neturėjau ką ir be pridurti. Po tokių nurodymų tik bėgti į savo kiemą ir apsišluoti. Labai jau dažnai mes į kitus per tvorą dairomės ir nematome, kad pas pačius puodas jau seniai prisvilęs.
Dėkoju.
 
 28 pamoka
 
Tiesiog į jūrą stačiu šlaitu stūksojo uola. Ji buvo neįprasta, tarsi sulipdyta iš daugybės šešiakampių akmeninių pieštukų. Tokias buvau mačiusi Kurilų salose. Gražiai atrodė, bet šį kartą turėjau pamatyti ir suprasti kažką kitą.
-Viskas tarpusavyje susiję ir sąveikauja tarpusavyje šešiomis vertybėmis, - pasakiau Mokytojui.
-Taip. Kokiomis?
-Meile, šviesa, pusiausvyra, ramybė, kūrimas, vienybė.
-Taip. Tai "korio" principas. Tik esant visoms šešioms, gyvenimą galima vadinti gyvenimu.
Pamačiau juodą, užsistovėjusį vandenį. Jame plaukiojo žali maurai, gerai, kad neužuodžiau kvapo.
-Su kuo tai susiję? - paklausiau.
-Su žmonėmis, su jo požiūriu į supantį pasaulį, - atsakė Mokytojas.
-Kai mes paminame savo vertybes ir pamirštame ''korio ''principą, mūsų gyvenimas virsta liūnu.
-Taip.
Juodame fone gulėjo skersai perpjautas burokėlis. Aiškiai matėsi jo balkšvos rievės, tarsi perpjauto medžio. Kiekviena rievė tai atskiras žemės, o kartu ir žmonijos vystymosi ciklas. Paskutinis ciklas pačiame centre. Vos tik tai suvokiau mane tarsi įsiurbė į centrą ir aš atsidūriau kosmose.
-Kas čia vyksta?, - paklausiau Mokytoją.
-Čia vyksta savotiškas rūšiavimas. Vieną ten, kitą šen.
-Ar galime kažkaip įtakoti šį procesą?
-Galite. Turite gyventi "korio"principu, - atsakė mokytojas.
Kiek užmatė akys: driekėsi molinga, nuo sausros sutrūkinėjusi žemė. Tai mes - žmonės buvome ši žemė.
-Ko trūksta?
-Gyvenimo "korio"principu. Be šešių pagrindinių vertybių mes tampame beverčiai, bevaisiai.
-Taip.
Mokytojo rankose buvo juodos žemės sauja ir smėlis.
-Ką gali pasakyti?, - paklausė.
-Tai būtis. Nieko nėra amžino, - atsakiau.
-Ką reiškia žemė?
-Tai mūsų galaktika.
-O smėlis?
-Tai mūsų, žmonių netinkamos veiklos rezultatas.
-Taip. Kai jumyse nėra pusiausvyros, viskas ką jūs darote virsta smėliu, netinkamu, nereikalingu.
-Tai žemėje esantis smėlis yra netinkamos žmonių veiklos rezultatas?
-Taip.
Reikia tiek nedaug. Būti mylinčiu, ramiu, santūriu, vieningu ir kuriančiu, kad galėtum skleisti ir nešti šviesą kitiems. Bet mums, paskendusiems technokratinės visuomenės migloje, tai sunkiai įmanoma.
Dėkoju, tau.
 
29 pamoka
 
Mokytojas atsisėdo šalia. Ištiesė man saują. Joje gulėjo trys rutuliukai.
-Ką kiekvienas iš jų reiškia? - paklausė.
-Žemės jėga, giminės jėga ir žmogaus jėga, - atsakiau.
Mokytojas nieko netaręs metė rutuliukus tiesiai prieš save. Šie nuriedėjo vorele, tarsi sekdami vienas kitą ir sukrito į žemėje atsiradusią skylę.
-Ką tai reiškia?
-Praeitas vienas gyvenimo ciklas.
-Taip.
Pamačiau kaip iš žemės išdygo gėlė. Ji augo, sukrovė žiedą, pražydo ir nuvyto. Liko tik gėlės svogūnėlis. Vaizdas pasikeitė ir aš jau mačiau lizde tupintį paukštį. Gal tai buvo patelė, nes perėjo kiaušinius. Netrukus išsirito paukščiukai. Jie greitai užaugo ir galiausiai išskrido iš lizdo. Jis liko tuščias. Vaizdas pasikeitė. Dabar jau mačiau, kaip lapė savo nasruose nešė pagautą paukštį. Ji skubėjo pas savo jauniklius. Šie greitai augo, kol galiausiai suaugo ir paliko savo olą. Ji liko tuščia. Vaizdas vėl pasikeitė. Mačiau žmogų. Jis ėjo į darbą. Iš darbo skubėjo namo pas mažus vaikus. Vaikai augo, jis vedė juos į mokyklą ir štai jie užaugo ir paliko namus. Vienišas, senas žmogus stovėjo prie lango ir laukė. Laukė savo vaikų.
-Ko trūksta? - paklausė Mokytojas?
-Ryšio su šeima, savo gimine.
-Ką reikia padaryti?
-Atkurti ryšį su gimine.
-Kokiu būdu?
-Reikia sugrąžinti į šeimas pramotę.
-Reikia paskirti jai vietą savo namuose. Garbingą, nekrentančią į akis. Vietą, kur dažniausiai susirenka visa šeima ir ją pakviesti, sakant: Ateik į namus Laduška (Pasak P. Dundulienės – Lada ir Lela  buvusios senosios baltų motinos deivės. Joms rengtos apeigos svarbiausių metų švenčių metu. Deivių vaidmuo taip pat buvo labai svarbus motinystėje, meilėje. Lada ir Lela buvo pagerbiamos dainose naudojant tokius priedainius kaip lado, leliumai, aleliuma,aladum ir kt.) šeimą, motinėle. Nuo bėdų ir negandų apsaugok, meilę ir laimę išsaugok.
-Gerai. - pritariančiai linktelėjo Mokytojas.
Atrodo tiek nedaug, bet išties tai tikras lobis. Pramotė anksčiau buvo svarbi šeimos dalis. Jos palaiminimo prašydavo  prieš nudirbant svarbius ar kasdienius darbus. Jos patarimo klausdavo ką svarbaus šeimai sprendžiant. Su ja atsisveikindavo išvykstant ir pasisveikindavo sugrįžtant. Tai svarbi mūsų istorijos, mūsų tautos, mūsų šeimos ir giminės dalis. Ačiū.
 
 30 pamoka
 
Mokytojas nusišypsojo ir tarė:
-Aš tau rodysiu, o tu sakyk ką supratai.
Mano sutikimo niekas nelaukė. Atsidūriau didžiulės avietės viduje. Mačiau tik trykštančias, skaidrias sultis ir vieną prie kitos prigludusias avietės kruopeles.
-Būnant viduje nesimato visumos. Matome tik tai kas prieš mus. Tam, kad pamatytum visumą reikia išeiti į išorę.
-Taip.
Mokytojo delne gulėjo baltas rutuliukas.
-Žmogus, neturintis tvirto pagrindo po kojomis, yra lengvai stumdomas, išmušamas iš vėžių.
-O kas suteikia pagrindą?
-Šeima, giminė, jos tradicijos, jos atmintis.
-Taip.
Prieš akis krito juodos ir baltos plunksnos.
-Visur turi būti pusiausvyra.
-Taip.
Pažvelgiau į dangų. Jo mėlyje matėsi baltos, praskridusių lėktuvų dūmų uodegos.
-Kiekvienas žmogus gyvendamas palieka pėdsaką.
-Taip.
Mokytojas rodė rudą, odinį futbolo kamuolį.
-Komandinis darbas daug našesnis ir turi tikslą, kryptį.
-Taip.
Atsidūriau tamsoje. Joje gerai matėsi pro siaurą durų plyšį sklindanti šviesa.
-Dabar mes matome tik mažą dalį esančios aplink mus šviesos.
-Kodėl, - paklausė Mokytojas?
-Todėl, kad esame sukaustyti baimės, sąlyginumų.
-Kodėl?
-Nes nežinome tikrosios istorijos apie save. Nežinome kas mes esame iš tiesų.
-Taip.
Lengvai sklęsdama žemyn, leidosi plunksnelė.
-Tik prie nieko neprisirišęs gali būti visiškai laisvas. Gali skraidyti.
-Taip.
Žiūrėjau į medinę sieną ir kažkodėl pagalvojau, kad ji gali lengvai sudegti ir nieko nebelikti iš kruopščiai atlikto darbo.
-Nieko nėra amžino, - pasakiau.
-Taip.
Kažkas, tarsi nematomas nušoko nuo Mokytojo rankos ir pasislėpė. Nespėjau įsižiūrėti, nors ir įsižiūrėti nebuvo į ką.
-Reikia būti nematomu.
-Taip, - atsakė Mokytojas.
Vėl mačiau kažką skaidraus, permatomo.
-Būdamas dvasioje tampi nematomu, - pasakiau.
-Taip. Pats būdamas nematomu viską matai labai aiškiai.
Mokytojo saujoje buvo riebi, kompostinė žemė.
-Žmogus turi būti kaip derlinga žemė, kurioje galėtų sudygti pasėta sėkla.
-Taip.
Dabar Mokytojas bėrė ant žemės smėlį. Jis byrėjo, tačiau ant žemės nieko nesimatė, tarsi niekas ant jos nebuvo nukritęs.
-Darbas be kūrimo yra tuščias ir bevertis.
-Taip, jūs čia tam, kad kurtumėte, o ne dirbtumėte.
Virš asfaltuotos kelio dangos slinko dūmai. Jie netrikdomi sklendė paviršiumi ir pasiekę kelkraščio žolę, sustojo.
-Žmogaus, nepraradusio ryšio su gamta, apkvailinti neįmanoma.
-Taip, jis žino pagrindines gyvenimo tiesas.
Mačiau, tarsi paveiksle nupieštas vandens bangeles.
-Tai iliuzija, pasaulis neatitinkantis tikrovės.
-Taip.
Priešais gulėjo vaikiškas guminis kamuolys. Viena jo pusė buvo nudažyta raudona, o kita mėlyna spalva.
-Tai tai kas yra mūsų viduje. Tai mūsų čakros.
-Taip.
Žiūrėjau į medines groteles. Dailios, pati tokių norėčiau. Jokia višta pro jas nei įlystų, nei pralystų.
-Nėra nei blogo nei gero. Nėra nei šiapus nei anapus. Viskas yra vieno dalis.
-Taip.
Mokytojas laikė nudžiuvusią šaką. Nuo sausumo, jos žievė net buvo apsilupinėjusi.
-Tie žmonės, kurie miegos, nespės į traukinį ir nudžius kaip ta šaka.
-Taip.
Artišokas. Parduotuvėje esu mačiusi, bet niekada nesu valgiusi. Žalias, didelis konkorėžis.
-Tas pats daiktas gali turėti daug pasireiškimo formų. Visada reikia žiūrėti į esmę.
-Taip.
Ant žemės gulėjo eglės šakutė su vešliais spygliais.
-Tvirtas ir stiprus gali užaugti tik nepraradęs ryšio su savo gimine ir šeima.
-Taip.
Iš žemės buvo išlindusi morka, tik be lapų. Gal kažkas nesėkmingai ją pešė lauk, o gal kas nutarė, kad morkai lapai nereikalingi.
-Svarbu ir reikalinga viskas, nes tai vieno dalis.
-Taip.
Žolėje mėtėsi išėsto kiaušinio lukštai. Mano šuo mėgsta taip padaryti, jei pavyksta pralįsti į vištidę.
-Net  ir tuomet kai atrodo, kad jau nieko nebeliko, visada lieka lukštas. Jį vėl galima pripildyti.
-Taip, o kas yra lukštas?
-Tai mūsų kūnas.
Lyg ir žinomos tiesos, bet pakartoti ir vėl prisiminti visiems neprošal. Dėkoju už pamoką.
 
31 pamoka
 
Mokytojas padėjo prieš mane molinį dubenį, o po to vidun įdėjo rutulį. Tiksliau pasakius, uždėjo jį ant dubens. Nenusakomos spalvos matinis rutulys buvo toks didelis, kad dubens po juo nebesimatė. Mokytojas klausiamai žiūrėjo į mane, o aš svarsčiau ką visa tai galėtų reikšti. Gal ką nors reikėjo su juo padaryti?
-Reikia sumažinti rutulį, - pasakiau.
-Sumažink.
Mintimis sumažinau rutulį. Mažėdamas jis ėmė šviesti, o kai sumažėjo iki mažo rutuliuko jis jau švietė, kaip saulė.
-Ką supratai?
-Svarbumas ir didybė ne gabarituose, o esmėje, - atsakiau.
-Taip.
Mokytojas patiesė raštuotą, baltą juostą, tyliai laukdamas ką pasakysiu šį kartą. Anksčiau tokiomis, ornamentais išnertomis juostomis apsiūlėdavo staltieses, išgražindavo pagalves ir antklodes.
-Ornamentai svarbi mūsų istorijos dalis? - atsakiau klausimu.
-Taip. Ornamentuose, ženkluose yra sukaupta jūsų giminės energija, jėga ir atmintis.
-Tai ir svastiką simbolizuojantys ženklai?
-Taip, juos reikia atgaivinti.
Pasaulio globalistai pasistengė, kad svastikos ženklas būtų sutapatintas su fašizmu ir būtų paskelbtas blogio simboliu, o didieji lietuvių pseudoistorikai tyli apie svastikos ženklą, tarsi nebūtų girdėję apie archeologų radinius Lietuvoje. Nuo ko čia pradėti judinti širšių lizdą? Mintyse jau pradėjau kažką įrodinėti mūsų valdžiažmogiams, o Mokytojas prieš mane patiesė kvadratinę skiautę. Stengiausi įžiūrėti kas joje buvo nupiešta. Ten buvo labirintas. Kvadrato kampuose buvo įėjimai į labirintą, jie lygiai taip pat galėjo būti ir išėjimais iš jo. Pačiame kvadrato viduryje labirintai kirtosi suformuodami kryžkelę, iš jos buvo galima patekti į bet kurį labirintą. Taigi, labirintai lyg ir du, prasidedantys skirtinguose kvadrato kampuose ir užsibaigiantys įstrižai esančiuose kampuose, bet viduryje esanti kryžkelė juos dalino pusiau ir žiūrint nuo centro jų buvo keturi.
-Ką gali pasakyti?
-Tai dvi giminės ir keturios gentys, - atsakiau.
-Taip. Tai arijų ir slavų giminės. Arijų gentys: darijai ir charijai ir slavų gentys: rasėnai ir sviatorusai. Visi jie turi skirtingą kelią, bet vieną šaknį.
-O tas labirintas simbolizuoja Hiperborėją?
-Taip, tai jūsų protėvių žemė.
Mokytojas laikė prinokusį apelsiną. Ką šį kartą turėjau suprasti? Apelsinas turi dvylika skiltelių, na ką gi, bandysiu spėti:
-Tai dvylika žmonijos vystymosi ciklų, o oranžinė spalva yra to ciklo, kuriame dabar randasi žmonija.
-Taip, ciklą galima pasirinkti. Oranžinė spalva tai gyvenimo kelio paieškos spalva.
...Prieš mane vibravo oras. Tai galima pamatyti karštą vasaros dieną virš asfaltuoto kelio. Kažkas susiję su energijomis pagalvojau ir pasakiau:
-Tai gyvybės energija.
-Taip, tai Kūrėjo duota energija jums. Jūs ją mėtote ir nevertinate. Jai reikia sukurti namelį ir saugoti jį saulės rezginyje.
Mintimis sukūriau mažą, dailų namelį, pakviečiau į jį gyvybės energiją ir paslėpiau namelį saulės rezginyje.
Dėkoju, tau, Mokytojau.  
 
32 pamoka
 
Mokytojas vėl stovėjo prieš mane. Taisyklės buvo tos pačios: jis man rodė daiktus, vaizdinius, o aš turėjau pasakyti ką  jie reiškia.Š į kartą prieš mane buvo cilindro formos ledo gabalas. Jo paviršius buvo šlapias. Akivaizdu, kad ledas tirpo. Ledas... ledas. Ką tai galėtų reikšti?
-Ledas - tai žmonija, - pagaliau pasakiau. -Tai, kad jis tirpsta reiškia, kad žmonija pereina į kitą egzistencijos būvį.
-Taip. Žmonėse nėra pusiausvyros, o kai jos nėra jūs nesugebate mastyti vaizdiniais,  jūs nebegalite suvokti jus supančio pasaulio visumos.
-Tai reiškia, kad mūsų suvokimas yra fragmentinis, t.y. matome tik tai, kas yra prieš mūsų nosį?
-Taip.
Kaip nemalonu suvokti, jog tai yra tiesa. Mes išties nematome visumos ir baisiausia yra tai, kad daugeliui to nereikia. Jiems taip ramiau, šilčiau, jaukiau.
Mokytojo rankose rudavo dideli lazdyno riešutai. Jų paviršius buvo tarsi iš aksomo ir jie buvo ne apvalūs, o briaunuoti, kaip apdirbti brangakmeniai.
-Kas tai? - paklausė mokytojas.
-Tai mūsų mintys. Jos sunkios kaip betono luitai, - atsakiau nustebinta netikėtais savo pojūčiais.
-Taip, mastyti reikia vaizdiniais.
-Ir ką reikia padaryti, kad galėtume mastyti vaizdiniais?
-Prasivalyti trečią akį. Ji uždaroma krikšto apeigų metu.
-Kaip ją pravalyti?
-Pagalvok.
-Reikia sukurti vaizdinį, - pasakiau ir pagalvojusi sukūriau, - Išardysiu mūro sieną ir įkalintą šviesą išleisiu. Nušvis akis saule skaisčia, nuplauks mintis dangaus mėlyne,-tariau.
-Visai neblogai, o dabar pažiūrėk, - pasakė Mokytojas.
Ir pažiūrėjau, ir pamačiau kaip pulkelis sutanotų kunigų gynėsi nuo skraidančių minčių, kaip nuo varnų. Pasidarė baisu. Viena -  žinoti ir visai kas kita suvokti. Religija, mums įbrukta krauju, atima iš mūsų galimybę matyti ir kurti. Tai vyko ir tai tebevyksta diriguojant vilkams avinėlių kailiuose. Tai baisu.
Žiūrėjau į Mokytoją. Jis stovėjo ir bėrė ratu baltus miltus ant juodos žemės. Kai ant juodos žemės matėsi baltas žiedas jis paklausė:
-Ką pasakysi?
-Žiedas simbolizuoja vienybę.
-Teisingai, o miltai?
-Miltai - tai grūdai. Jie simbolizuoja arijų-slavų giminę, jų kultūrą.
-Grūdai - tai jūsų giminės apsauga, -  paaiškino mokytojas.
-Ši kultūra atkeliavo į žemę kartu su mūsų protėviais? - paklausiau.
-Taip. Kaip  sakoma ir maistas ir vaistas.
Apmaudu, kad šią kultūrą dirbtinai  ir gana sėkmingai išstumia bulvės. Jos jau tampa tradiciniu, tautiniu patiekalu visai kaip ir jos draugas kolorado vabalas.
Mokytojo rankose puikavosi žalia citrina. Jos stangri odelė blizgėjo saulėje ir mano burnoje ėmė kauptis seilės. Dar truputėlis ir būčiau nusipurčiusi, jei ne nuskambėjęs klausimas:
-Su kuo tai susiję?
-Su saule, - atsakiau. - Citrina tai viską matanti akis, tai šviesa, tai saulė.
-O žalia spalva? - paklausė Mokytojas.
-Žalia simbolizuoja vientisumo išsaugojimą
-Taip, Kūrėjo šviesa per saulę stebi, kad būtų išsaugota vienybė, jūsų giminės vienybė.
Štai per ką Jis mus stebi, štai ta, viską matanti akis. Kasdien į ją žiūrėjau, bet niekada nesusimąsčiau kam tiesiai į akis žiūriu. Geras. Ačiū, išdavei paslaptį.
 
 33 pamoka
 
Mokytojas parodė man skurdžias,sudžiuvusias samanas. Tokios skursdamos auga kur nors ant medžių, akmenų. Jis susidomėjęs stebėjo ką aš pasakysiu šį kartą.
-Kai žmogus nutraukia ryšį su gimine, su gamta, jo dvasia ir siela ima skursti, kaip šitos samanos, - atsakiau.
-Taip.
Jo rankose dabar jau buvo gėlė su sukrautu, bet taip ir neprasiskleidusiu žiedu. Mokytojas padėjo gėlę prieš mane, laukdamas paaiškinimo.
-Mes turime ne daryti, o kurti. Kūrybos procesas turi tęstinumą. Jis gyvas kaip gėlė, kuri pražysta, nužydi, subrandina sėklas, iš kurių vėl sudygsta ir pražysta gėlės. Darbas be kūrybos - negyvas, tuščias, vienadienis.
-Taip.
Man po kojomis šnarėjo pernykščiai nurudę lapai, pakėliau akis ir susidūriau su klausiančiu Mokytojo žvilgsniu. Pagalvojau, kad senas, nublukęs, nusibodęs daiktas gali būti susijęs su kasdienybe ir pasakiau:
-Kasdieniai tarpusavio santykiai netenka spalvų, o kad tai nenutiktų, reikia visiems kartu dalyvauti kūrybos procese. Tai gali būti ir dainos, ir šokiai, ir žaidimai, ir bendras kūrybinis darbas.
-Taip.
Pro nugulusią pernykštę žolę kalėsi nauja žolė. JI skverbėsi pro sudžiuvusios žolės plyšius, stiebėsi aukštyn, palikdama apačioje seną, negyvą.
-Ką supratai? - išgirdau Mokytojo balsą.
-Kad pradėtum mastyti naujai, reikia atsikratyti seno mastymo.
-Kaip tai padarysi?
-Senąjį paversiu šviesa, - atsakiau.
-Kaip?
-Mintimis.
-Neblogai.
Stovėjau ant kalkiniu skiediniu ir dažais aptaškytų grindų. Pro jas buvo prasiautusi statybininkų brigada. Tikras chaosas.
-Ką pasakysi?
-Chaotiškuose žmonių tarpusavio santykiuose nėra vienybės.
-Pusiausvyros taip pat, - pridūrė Mokytojas.
Ant žemės gulėjo rūgštynė, iškasta iš žemės ir numesta su visomis šaknimis. Saulėje jos lapai apvyto, o šaknys apdžiuvo. Tai galas.
-Išrovęs save iš giminės žemės, žmogus pasmerktas sudžiūti, kaip šitas augalas, - atsakiau į klausiantį žvilgsnį.
-Taip.
Mačiau trumpai kirptą, baltapūkę vaiko galvutę. Taip ir norėjosi perbraukti pirštais tuos trumpus plaukučius.
-Kas, tu? - paklausiau.
-Aš savo giminės sūnus, - išgirdau atsakymą.
Dabar savo atsakymą turėjau pasakyti aš.
-Neturi būti rasių kraujomaišos.
-Taip. Baltoji rasė yra arijų ir slavų palikuonys. Maišydamiesi su kitomis rasėmis, jie praranda save, savo atmintį, savo sugebėjimą kurti vaizdiniais.
Mokytojo rankoje gulėjo paplotėlis. Jis buvo margas kaip putpelės kiaušinis. Žiūrėjau į jį nieko nesuprasdama.
-Su kuo tai susiję, - paklausė Mokytojas.
--Su žeme. Žmogus turi gyventi tarsi susiliejęs su žeme, - pasakiau.
-Taip. Žemė jums duoda viską, kam jums tiek daug nereikalingų daiktų?
Neturėjau ką pasakyti. Išties mums nereikia tiek daug. Kad galėtume gyventi ir būti laimingais mums reikia visai nedaug. Vydamiesi laimingo gyvenimo, mums primestos iliuzijos, mes vis gaminame ir gaminame, o po to patys klumpame ir pasiklystame savo gamybos labirintuose. Kaip tai kvaila ir pražūtinga.
Dabar mačiau vandens sūkurį. jis tarsi koks piltuvėlis vis siurbė į save aplinkinius vandenis.
-Kas jis? - paklausė Mokytojas.
-Vandens sūkurys - tai mūsų žemės saulės rezginys, - atsakiau.
-Koks jo ryšys su žmogumi?
-Tiesioginis. Per saulės rezginį mes, lygiai kaip ir žemė palaikome ryšį su Kūrėju, - atsakiau.
-Taip. Kokiu būdu funkcionuoja šis ryšys?
-Per vandenį. Žemė per savo saulės rezginį teikia gyvybinę energiją mums, o mes per savo giminės šaknis teikiame meilės energiją žemei.
-Taip, jums reikia tik susilieti su vandens sūkuriu.
-O jei nėra vandens sūkurio, kaip tada? - paklausiau.
-O kam jums duotas mąstymas vaizdiniais? - klausimu į klausimą atsakė Mokytojas.
-Tai pakanka mintimis susikurti sūkurį ir su juo susilieti?
-Taip, tik nepamirškite, kad tik duodami galite imti ir gauti.
Susigėdau. Kaip dažnai gavę mes paskubomis padėkojame ir nustriksime savo keliais. Kaip dažnai mes tik imame ir imame, nesusimąstydami apie tai, o ką gi duodame. Mintimis paėmiau iš širdies saulę, auginau ją savo delnuose tol, kol pati joje paskendau. Paskendo joje ir mano Mokytojas.
-Ačiū, - išgirdau.
Kaip gera duoti kitam, kaip gera dalintis. Kaip gera. Dėkoju, tau.
 
34 pamoka
 
Mokytojas mostelėjo ranka ir aš atsidūriau migloje. Migla tirštėjo, tamsėjo ir netrukus pro ją galėjau įžiūrėti tik savo rankas.
-Ką gali pasakyti? - paklausė mokytojas.
-Tai migla, kurią mūsų garbūs mokslo žmonės mums pučia į akis, - atsakiau.
-Taip, - nusišypsojo Mokytojas ir pridūrė, - pažiūrėk.
Pamačiau tarsi iš miego bundančius žmones. Juose budo protėvių atmintis ir savęs suvokimas. Kuo labiau jie budo, tuo labiau sklaidėsi aplink juos buvusi migla. Taigi, kad mūsų nekvailintų turime patys domėtis savo tikrąja istorija, savo protėviais, papročiais. Turime suvokti kas mes ir kam mes šioje žemėje.
Mokytojas nelaukė. Jo rankose buvo baltas lauko teniso kamuoliukas. Jis numestas ėmė chaotiškai šokinėti į visas puses tarsi apsėstas.
-Su kuo tai susiję? - paklausiau.
-Su žmonėmis, - atsakė Mokytojas.
-Ar svarbu tai, kad jis šokinėja?
-Taip.
-Žmonės yra kamuoliuke, - pasakiau pagalvojusi, - Jie mėtomi, todėl viduje blaškosi be aiškaus tikslo.
-Ar visi?
Pamačiau, kaip kai kurie iš esančių kamuolyje žmonių, tarsi lipo kažkur į viršų. Tačiau kritinė dauguma, šokinėdama vis tempė ir tempė juos žemyn. Supratau, kad lipantieji stengėsi tam, jog priverstų kamuolį šokinėti jiems reikiama kryptimi, tačiau jų buvo nedaug ir dauguma juos kartu su savimi tempė žemyn.
-Ne, - atsakiau į užduotą klausimą.
-Kas gi turi pasikeisti? - paklausė Mokytojas.
-Reikia, kad žmonių, norinčių keisti kryptį, būtų dauguma. Tuomet niekas negalės mėtyti kamuolio.
-Taip. Ir kaip reikia tai padaryti?
-Kreiptis į savo giminės protėvius ir prašyti pagalbos, - atsakiau.
-Kreipkis, - tarė Mokytojas.
-Giminės šviesa šaukiu 
 Giminės vaikus pažadinti,
 Giminės šviesa nušviesti,
 Giminės jėga sustiprinti,
 Giminės atmintį prikelti.
Mačiau, kaip žmonės tarsi iš letargo miego ima busti ir viskas aplinkui švinta ir sklaidosi tamsa. Taip, žinančio ir suvokiančio išties nepastumsi ir iš tokio kiaušinienės sau neišsikepsi. Ne visai dar prapuolę esame, jei tokius dalykus mums rodo. Vadinasi ir mūsų kieme dar patekės Saulė.
Mokytojo rankose buvo vilnonių siūlų kamuolys. Nesupratau ką tai galėjo reikšti, todėl paklausiau:
-Su kuo tai susiję?
-Su mintimis, - atsakė Mokytojas.
-Vilnoniai siūlai - tai Kūrėjo mintys, - pasakiau.
-Taip, tai kas numegzta iš vilnonių siūlų yra Kūrėjo skirta apsauga žmonėms. Per vilną palaikomas ryšys su gamta.
-O vilnonė medžiaga? Ką jį daro? - paklausiau.
-Ji apsaugo nuo elektromagnetinio poveikio.
-O nuo žmogaus bioenergetinio lauko?
-Ir nuo žmogaus biolauko taip pat, - atsakė Mokytojas.
-O vilnonių rūbų spalva turi reikšmę? - vėl paklausiau, pagauta smalsumo.
-Taip. Juoda, ruda ir bordinės spalvos - viską sugeriančios. Jos sugeria aukšto dažnio vibracijas.
-Ar tik ne todėl kunigų sutanos būtent tokių spalvų? - paklausiau priblokšta.
-Tu pati atsakei į savo klausimą.
Gerai žinau tai, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna, taigi gerai įsikūrė mūsų juodieji draugai. Na ką gi, manau jūsų laikas baigiasi. Greitai akli kačiukai ataks ir pamatys ką išdirbinėja pelės, sulindusios į aruodus.
Dėkoju, tau, saule iš savo širdies.
 
35 pamoka

Mokytojo rankose buvo pailgas, cilindro formos daiktas. Jis buvo suvyniotas į seną suglamžytą laikraštį.

-Ką apie tai pasakysi?, - išgirdau Mokytojo klausimą.

Žiūrėjau į cilindrą ir galvojau, kad jis kaip ir kiekvienas pagalys turi du galus. Jie skirtingi, o tai reiškia, kad vienas galėjo reikšti - , o kitas +.
-Tai vyras ir moteris kaip in ir jan energijos. Tik joms susijungus gaunasi viena, - atsakiau.
-Taip. O ką pasakysi apie laikraštį?
-Tai informacinė migla, skleidžiama per informacines priemones.
-Taip.
Taigi viskas paprasta ir aišku - tik vyro ir moters sąjunga sudaro vienetą. Vienodų pusių nesudėsi, lygiai kaip neapsiausi tos pačios kojos batų, nebent abi kojos būtų kairios. Na, bet tokių dar nemačiau ir ačiū dievui. Tik kyla klausimas ką prie ko deda seksualinės mažumos?
Vaizdas pasikeitė ir prieš mane gulėjo balta, grūdėta varškė. Ji būtų visai skaniai atrodžiusi, jei ne juodos dėmelės paviršiuje. Įsistebeilijau į tas dėmeles stengdamasi įžiūrėti kas tai.
-Kas jos? - paklausė Mokytojas, - pastebėjęs mano žvilgsnį.
-Tai ko mes nepadarėme, - atsakiau susigėdusi ir pasijutau, kaip mokinukė neišmokusi pamokos.
-Padaryk, - paliepė.
Mintimis ėmiau darbuotis šepečiais ir kibirais, valydama dulkes iš visų minčių pakampių. Darbavausi kol širdyje pasidarė ramu. Dabar drąsiai stovėjau prieš Mokytoją, žiūrėdama jam į akis.
-O ką reiškia varškė?
-Tai mūsų darbai.
-Taip. Jie sunkūs todėl, kad nėra džiaugsmo tame ką kuriate. Sunkios jūsų mintys kaip ir jūsų darbai.
Reikia pripažinti, kad tai tiesa. Ar daugelis iš mūsų gali pasigirti mėgiamu darbu ir nesibodintys jo kaip prievolės? Kas suvarė mus į būtinybės išlikti kampus?Kodėl mes leidžiame tai daryti, kodėl taip elgiamės su savimi? Galime pradėti tai keisti. Dabar mintyse, o minties vienybėje slypi jėga.
Mokytojo rankose kažkas gulėjo. Daiktas buvo nematomas, taigi nemačiau kas tai, bet jaučiau, kad tai skirta žmonėms.
-Tai nuo Kūrėjo, - pasakė Mokytojas.
-Tai gyvenimo diena, - atsakiau.
-Kieno?
-Žemės, saulės, vėjo, vandens ir mūsų giminės.
-Taip. Tavo diena yra juose, o jų diena yra tavyje. Nėra tavęs - yra tik diena. Reikia išmokti lietis ir susilieti su diena.
Mokytojas ištiesė į mane rieškutes, sklidinas tyro vandens ir tarė:
-Nusiprausk vandeniu iš gyvybės šaltinio. Kasdien tai daryk, kasdien ir nepamiršk kame tu esi.
Nusiprausiau ir padėkojau, pasižadėdama kaskart nusipraususi pasižiūrėti į saulę, tarsi į save.
Pasižiūrėjau sau po kojomis. Ant žemės gulėjo parudavęs ąžuolo lapas ir išsirietęs kaip laivas.
-Kas tai?, - paklausė Mokytojas.
-Tai žmonės nutraukę ryšius su savo gimine, - atsakiau.
-Taip. Negrįžtamai atitrūkę nuo giminės, netenka galimybės atgimti iš naujo.
-Tai reiškia, kad jie kaip kokios atliekos bus išrūšiuoti ir perdirbti į kažką naujo?
-Taip.
-Jiems negresia amžinasis gyvenimas? 
-Ne, jų gyvenimas baigsis visam.
Baisu, bet ir kaltinti nėra ką. Žmonės patys pasirenka.
Papiltas ant lygaus paviršiaus, saulėje blizgėjo vanduo. Nežinojau ką galvoti, todėl paklausiau:
-Su kuo tai susiję?
-Su žmonių veikla, - atsakė Mokytojas.
-Žmonės neįsisavina jiems siunčiamos ir aplinkui esančios informacijos, - atsakiau.
-Kodėl?
-Dėl įsigalėjusio proto kulto.
-Taip. Žinių vaikymasis sąmonę iškėlė virš pasąmonės, turi būti atvirkščiai.
-Taigi ne protas turi vadovauti, o tai kas yra už proto suvokimo ribų? - paklausiau.
-Taip.
Tikra tiesa. Nuo mažų dienų mums kiša į galvas daugybę dalykų, kurių gyvenime visai nereikia. Tačiau pamatyti, suprasti ir girdėti tai kas aplinkui, mūsų niekas nemoko. Štai ir gyvename, matydami aplinkui tik tai, kas gali būti ar nebūti vertinga, tikri nemąstantys vartotojai, suvalgantys viską kas pakišama po nosim.
Dėkoju, Mokytojau.
 
36 pamoka
 
Prieš mane stovėjo Mokytojas. Pažiūrėjęs į mane tarsi sveikindamasis, jis numetė ant žemės ledo  kamuoliuką, o virš dar užmetė juodą kailio gabalėlį. Man ir kamuolio buvo per daug, o čia dar kailis. Žiūrėjau ir su baime laukiau klausimo.
-Ką pasakysi?
-Kamuoliukas yra juodas, todėl manau, kad tai žemė, o kailis primena gerbūvį, klestėjimą, todėl sakau, kad tai klestintis gyvenimas, - atsakiau.
-Taip, tai žemės gyvenimas. Jis tiesiogiai priklauso nuo jūsų giminės gyvenimo ir klestėjimo. Klesti jūsų giminė, klesti ir žemė. Jūsų giminė skursta ir nyksta - skursta ir nyksta žemė.
Taip, apie mūsų giminės klestėjimą pasakyti nieko negaliu. Apie degradaciją - taip, bet apie klestėjimą...Tą patį galima pasakyti ir apie žemę. Baisu, bet tenka pripažinti, kad  tai išties susiję.
Mokytojas vėl metė ant žemės rutuliukus, tik šį kartą tris. Jie kaip žąsyčiai  riedėjo vienas paskui kitą, o po to sukrito į nematomą skylę.
-Ką pasakysi? - paklausė.
-Tai yra tai, ko nėra, - atsakiau nelabai suprasdama, ko gi nėra.
-Taip, nėra pabaigos, nėra to ko nebus - tuštumos ir to, kas negims - laiko, - paaiškino Mokytojas.
Išties, pridurti nėra ko, nebent dėl laiko. Mes gimę ir užaugę laiko sąvokoje, sunkiai galime suvokti, kad laikas neegzistuoja. Yra kažko pradžia ir pabaiga, o ne viskas vienu metu. Bet jeigu mes galime mintimis grįžti į praeitį ir atsiprašyti ar padėkoti kažkam už kažką, ko nepadarėme tada, tokiu būdu pakeisdami įvykius dabartyje, vadinasi su laiku kažkas išties ne taip ir jis arba mes egzistuojame kažkieno sąlyginumų sukurtoje erdvėje. Viskas vyksta vienu metu, būtent todėl mes turime galimybe grįžti į ten, kur buvome arba nukeliauti  ten, kur būsime, turime galimybę koreguoti tai, kas buvo, tuo pačiu taisydami tai, kas yra. Turime galimybę, bet ar mokame ja naudotis?
Mokytojas šypsojosi, pro pirštus berdamas dulkes. Tarsi užbėgdama už akių paklausiau:
-Nori parodyti, kad mes dulkės?
-Parodyti, kad iš dulkės jūs tampate kūrėjais. Pasakyk, kas yra dulkė?
-Vienio dalis, - atsakiau, susivokusi kur link pakrypo kalba.
-Taip. Vienio dalis veržiasi link kūrėjo, o kiekvienas iš jūsų ir yra vienis, yra absoliutas. Kurdami jūs artėjate prie kūrėjo, slypinčio jumyse, tuo skatindami savo augimą. Kūrybos procese jumyse auga kūrėjas, kuris jus nenumaldomai artina prie Kūrėjo.
Taigi, jeigu mūsų gyvenimas suksis buitiniame sąlyginumų ir būtinybių rate, mes savanoriškai vesime savo giminę ant susinaikinimo ešafoto, o tai reiškia ir prie žemės sunaikinimo. Vienintelė rasė žemėje yra baltaodžiai, vieninteliai galintys kurti vaizdiniais yra arijų - slavų palikuonys. Mes supriešinti, suskaldyti tarpusavyje. Mūsų istorija atimta ir sumeluota, mus girdo, tvirkina ir prievartauja ir nuo mūsų priklauso žemės likimas?.... Tai rimta, tai verčia susimąstyti ir pagaliau pabusti.
Dėkoju, tau, Mokytojau.
 
37 pamoka
 
Mokytojo rankose skaisčiai švietė ugnis. Jis padėjo ugnį kambario viduryje ir paklausė:
-Pasakyk kas sieja jūsų giminę su ugnimi ir ką ji jums reiškia?
-Ugnis - tai šviesa, o šviesa - tai Kūrėjas. Ugnis tai gyvybė, - atsakiau.
-Taip. Ugnis suteikia gyvybę šviesai. Ugnis ir šviesa yra viena. Jūsų giminė kilusi iš ugnies, taigi jūs esate šviesos nešėjai.
-Tai todėl mūsų protėviai laikė ugnį šventa?
-Taip, nes ugnyje yra Kūrėjo dalis, - tarė Mokytojas ir padėjo ant grindų juodos žemės saują klausdamas, - Kokia jos esmė ir koks jos ryšys su jūsų gimine?
-Na, žemė sukurta tokiu pat principu kaip ir žmogus. Ji turi kūną, kraują, limfą, širdį, saulės rezginį. Mes joje gyvename, tai mūsų namai, - atsakiau.
-Taip, žemės žūtis tai ir žmonijos žūtis, - paaiškino rankose laikydamas dubenį su vandeniu ir paklausė:
- Kuo svarbus jūsų giminei vanduo?
-Jis minties laidininkas, - atsakiau.
-Taip, o vėjas?
-Jis tarsi ryšininkas, kuris visus sujungia, - atsakiau.
-Taip, lygiai kaip sujungia, jis gali ir išskirti, - pridūrė Mokytojas ir vėl paklausė:
- O visą matymas. Kuo jis svarbus jūsų giminei?
-Jo dėka mes galime kurti vaizdiniais.
-Taip, vaizdiniai ir visą matymas tarpusavyje susyje ir yra Vienio dalis, - paaiškino ir vėl paklausė:
-O kuo svarbus eteris?
-Tai kūrimo medžiaga,-atsakiau.
-Netik, eteris - tai visatos lopšys, - pasakė Mokytojas ir padavė man obuolį.
Jaučiau jame tarsi uždarytas visas penkias stichijas, tačiau pagal mums į galvą kaltas tiesas - tai turėjo būti gundymo vaisius.
-Kas jame? - išgirdau klausimą.
-Tiesa, o tiesa vienybėje, - atsakiau.
-Taip, kas tai? - vėl klausė Mokytojas.
-Tai kūrimo vaisius.
-Taip, jame Kūrėjo mintis: panašus gimdo į save panašų.
Mokytojas stovėjo prieš mane, jo rankose mirguliavo spalvos. Buvo mėlyna, žydra, violetinė, žalia ir geltona. Mėlyna spalva buvo centre, o geltona išorėje. Žiūrint į ją ji ėmė blukti ir pavirto balta spalva. Nesupratau kas tai, todėl paklausiau:
-Kas tai?
-Tai žemės biolaukai. Kiekviena spalva turi savo prasmę: geltona - tai emocijos ir jos pasireiškia žemės drebėjimais, audromis, gamtos išdaigomis. Žalia - tai augmenijos pasaulis. Per jį skleidžiasi žemės meilė jums. Žydra - tai dvasingumas. Jis pasireiškia per vandenį. Keisdamas savo būvį /skystis, ledas, garai/ jis kas kart susilieja su Kūrėju. Violetinė - tai ryšys su kosmosu ir pasireiškia per žemės pulsą. Mėlyna - tai sąmonė /разум/ ir pasireiškia per metų laikus.
Žemė - tai mūsų namai, o mes apie tave nieko nežinome. Tiksliau viską pamiršome ir vietoje to, kad rūpintumės tavimi, mylėtume tave kaip sau lygią, mes elgiamės su tavimi kaip su verge, privalančią tenkinti mūsų iškrypėliškus poreikius, niekiname tave ir žeminame. Atleisk mums, atleisk man, apkabinu tave ir dėkoju už meilę, už šilumą ir begalinę kantrybę.
Ačiū.
 
38 pamoka
 
Mokytojas žiūrėjo į mane. Tai ką šį kartą jis atnešė, buvo susiję su žeme, mūsų gimine, visata. Tai tiek daug, kaip atsirinkti apie ką šį kartą bus šneka? Skaitydamas visas mano mintis Mokytojas tarė:
-Koks chaoso energijos ryšys su jūsų gimine?
-Mes esame chaoso energijos nešėjai, - atsakiau.
-Taip. Ir kaip ją reikia suvaldyti?
-Na, ją galima suvaldyti kūrybos procese, -pasakiau.
-Taip. Sutramdyti chaosą reikia savyje ir tai padaryti vidine tyla ir ramybe. Reikia susidraugauti su šia energija, reikia būti šviesa, -paaiškino Mokytojas.
Jis laikė chaoso energiją rankose ir tarsi iš plastilino lipdė iš jos įvairiausius daiktus. Žiūrėjau  net išsižiojusi, priblokšta netikėto reginio, o Mokytojas paklausė:
-Ką tau padaryti?
-Obuolį.
Keli pirštų judėsiai ir prieš mane gulėjo geltonas, prinokęs obuolys.
-Ką darysi su juo? - vėl paklausė Mokytojas.
-Padalinsiu visiems, - atsakiau.
-Padalink.
Padalinau obuolį į daugybę dalių ir išdalinau juos žemei, visoms stichijoms, savo giminei, visatai, kūrėjui. Paskutinį, savo gabalėlį įsidėjau sau į širdį. Ten jis išsiskleidė kaip gėlės žiedas. Gražu buvo į tai žiūrėti.
-Tik nuo tavęs priklausys kas iš jo išaugs, - išgirdau Mokytojo balsą.
Tie žodžiai kaip šaltas dušas, nei akimirkos palaimingam atsipalaidavimui ir fantazijoms. Kad būtum šviesa, turi būti šventas, o ar tai įmanoma gyvenant karo lauko sąlygomis? Mes juk gyvename būtent taip. Į mišką pabėgti? Bet kad ir juos greitai iškirs. Net neturiu teisės pasakyti, kad tai neįmanoma.
Mokytojas įdėjo man į ranką sniego saują, tarsi pažadindamas iš apmąstymų.
-Ką jauti?, - paklausė.
-Šaltį ir tylą, - atsakiau.
-Kur yra tyla?
-Manyje.
-Kur dar?, - vėl paklausė Mokytojas.
-Visatoje.
-Ką dabar pasakysi apie sniegą?
-Sniegas - tai visata, - atsakiau pati nustebusi tuo ką sakau.
-Taip, visata tai tyla, kurioje yra viskas.
Mokytojas mostelėjo ranka ir visą aplinkui užliejo rožine spalva. Jaučiau, kad tai susiję su gimine, su tarpusavio santykiais.
-Kaip manai, kur slypi giminės tarpusavio ryšiai? - paklausė Mokytojas.
-Kraujyje, - atsakiau.
-Taip. Jame Tėvo atmintis ir skausmas. Per kraują Jis iškart sužino viską apie jus.
Štai kaip viskas paprasta ir tobula. Tarpusavyje viskas taip susiję, kad jei tai suvoktume, tuomet suvoktume, kad esame vieno dalis, o suvokę nedarytume daugybės nesąmonių, be kurių šiandien net neįsivaizduojame savo gyvenimo. Dėkoju, tau.
 
39 pamoka
 
Mokytojas stovėjo prieš mane rankose laikydamas kažką, ko negalėjau nei pamatyti nei paliesti, nei juo labiau, pačiupinėti.
-Tai gyvenimas, - pasakė Mokytojas, pastebėjęs mano sumišimą. - Kieno jis?
-Kiekvieno iš mūsų - atsakiau.
-O kame jis, gyvenimas?
-Kūrime.
-Taip, nes tik tas, kuris kuria, gyvena, - pasakė Mokytojas.
-O tai ką tuomet daro tie, kurie nieko nekuria? - paklausiau.
-Egzistuoja.
Ištiesiau į priekį rankas tarsi iškeldama į viršų savo gyvenimą, o ten tupi baltas paukštis ir niekur neskrenda. Bandžiau jį papurtyti, kad nuskristų, bet šis tik papūtė plunksnas ir tupėjo sau toliau.
-Sukurk vaizdinį, - išgirdau  Mokytojo balsą.
Ir sukūriau vaizdinį apie savo gyvenimą baltu balandžiu skrendantį ir apie mintį šviesią, žemėje nušvitusią. Vėl ištiesiau rankas su paukščiu rankose ir šoko aukštyn paukštis drąsiai sparnais mojuodamas, mėlynę dangaus papuošdamas.
-Ar skaudėjo? - šypsodamasis paklausė Mokytojas.
-Ne, - atsakiau.
-Taigi, pradžioje reikia vaizdinį susikurti, o po to darbą dirbti. Kuriant reikia žodį į vaizdinį įpinti, o kai iš širdies vaizdinys išplauks, tuomet ir tinkami žodžiai ateis.
Mokytojas stovėjo tarsi baltame rūke paskendęs. Turėjau pasakyti kas nuo mūsų, žmonių  slepiama.
-Tai teisybė, - pasakiau.
-Taip. Ji jūsų tikėjime.
-Kurgi yra tas mūsų tikėjimas? Daugelis jį su religija tapatina. 
-Jūsų širdyje, nes ten yra Kūrėjo šviesa ir jūsų siela.
Štai taip, širdis tai meilė, šviesa, siela, tikėjimas, tai neaprėpiamos platybės, o mes ją matome kaip dar vieną kūno organą, apie kurį prisimename jam sustreikavus. Nei mylėti, nei šviesti niekas mūsų nemoko. Moko išgalvotų tiesų, moko dirbti ir moko numirti. O mes imkime ir pradėkime mokytis gyventi, mylėti, kurti ir šviesti, o graužikai ir kirmėlės patys savaime nukris ir išsilakstys.
Dėkoju, tau.
 
 40 pamoka
 
Mokytojas šypsojosi. Supratau, kad šį kartą kalba suksis apie mus žmogelius, savyje pasiklydusius.
-Kaip manai, kokie žmogaus santykiai su savimi?- paklausė.
-Na, koks žmogaus požiūris į save, toks yra ir aplinkos požiūris į žmogų, - atsakiau.
-Teisingai, nemylite jūs savęs, nevertinate, daugelis kaltų savo nelaimėse ieško. Štai ir sukatės tame rate kaip voverės, tiesos nematydami. O koks jūsų požiūris į Kūrėją?
-Mes tarsi prašytojai, mes vis prašome ir prašome, dažniausiai, kasdien to paties, - atsakiau susigėdusi.
-Teisingai, prašote to ką patys pasidaryti galite. Prašykite palaiminimo darbams savo. O koks požiūris į jus supantį pasaulį?
-Imti, - atsakiau susivokusi, kad mes gyvename negalvodami apie mus supantį pasaulį.
-Taip. Imkite iš jus supančio pasaulio tik tai, kas būtina ir duokite jam tai, ką galite, - pasakė Mokytojas ir pastebėjęs klausimą mano akyse pridūrė. - Galite duoti savo meilę, savo dėmesį, savo padėką. Jų vertė didesnė už auksą. O ką pasakysi apie žmonių požiūrį į visatą?
-Mus moko, kad visatoje esame vienintelės protingos būtybės, - atsakiau.
-Kas nėra tiesa, tas yra melas. Visatoje esate ne vieni, tad elkitės kaip pridera šviesos giminės palikuonims, - pasakė ir vėl paklausė, - O koks jūsų požiūris į savo giminę? 
-Apmaudu, bet tenka pripažinti, kad ne vieną dešimtmetį tikslingai naikinamos šeimos institucijos pasekoje, mes mažai bendraujame su savo tėvais, nekalbant jau apie senelius. Apie tai, kad prašytume jų palaiminimo savo darbams ar sprendimams, ar įsiklausytume į jų patarimus nėra net kalbos, - tik atsakiusi suvokiau mūsų atotrūkio nuo šeimos, giminės mastą. Visi lekia per panaikintus suvaržymus į užsienius, ieškodami lengvesnio duonos kąsnio, savanoriškai tapdami beveidžiais pastumdėliais be šeimos, be tėvynės, be šaknų.
-Taip, žmogus be savo giminės kaip medis be šaknų ir kaip jūra be vandens. Giminėje jūsų tvirtybė, jūsų jėga, jūsų atmintis ir šviesa, jūsų meilė ir jūsų gerovė. Namai, koks jūsų požiūris į namus?
-Man namai tai mano tvirtovė, - atsakiau.
-Ne tik. Namai tai šviesos buveinė. Neveskite priešo į namus savo, nes laimę prarasite. Neturi jūsų namas kito nuskriausti.
O taip, ne vienas staiga pralobęs ir visagaliu pasijutęs, namus statosi, tvoromis tveriasi. Tai matyt tam, kad apgautų ir apiplėštų nematytų.
-Koks jūsų požiūris į žemę? - paklausė Mokytojas.
-Kaip vartotojų. "Man, dar ir dar kartą man", - atsakiau.
-Labai panašiai. Prieš imant iš žemės, jai reikia duoti, - paaiškino ir vėl paklausė, - O mirtis? Ką pasakysite apie mirtį?
-Na, daugumai tai reiškia galą. Šakės. Tokį požiūrį į galvas mums sukalė religijos platintojai, - atsakiau.
-Nereikia bijoti to ko nėra.Mirtis tai ne pabaiga,o pradžia,-paaiškino Mokytojas ir vėl paklausė,-O ką manai apie žmonių tarpusavio santykius?
-Dabar, tai tokie,kad esi reikalingas tiek kiek naudingas,-atsakiau.
-Turite save kitame suprasti. Suprasti, kad visi šalia esantys yra tik mokytojai jūsų gyvenimo kelyje ir ne pykti, o mokytis reikia.
Na taip reikia, bet kai tau kažkas pastoviai ant durų kilimėlio prispjauna ar kaimyno vištos pastoviai tavo kieme darbuojasi, norisi sodriai išsikeikti ir kumščiais pamojuoti. O po to apmąstymams vietos smegenyse nebelieka. Vadinasi smegenims pravėsus vis tik teks tai daryti.
-Dėkoju, tau, Mokytojau.

 

41 pamoka

Mokytojas stovėjo ir žiūrėjo į balkšvoje migloje paskendusią saulę.  Kas ji buvo ta migla, slepianti visą aplinkui?

-Tai - tai kas nuo jūsų ir išskyrus jus, - pasakė Mokytojas.

-Tai kančia.

-Iš ko ji atsiranda?

-Iš bailumo, - atsakiau.

-Pakeisk tai.

Sukūriau vaizdinį apie sakalą, drąsiai danguje nardantį ir apie kariūnus, mūsų giminės šlovingos. Ir išsisklaidė migla ir nuslinko debesys, saulei kelią danguje nutiesdami.

Mokytojas jau laikė rankose lazdą, kuri simbolizavo žmonijos evoliucijos kelią.

-Kam reikalingas šis kelias? - paklausė Mokytojas.

-Dėl ateities suvokimo, - atsakiau.

-Taip, suvokdami praeitį jūs suvokiate ateitį. Praeityje yra ateitis, o ateityje praeitis.

-Ir kokia viso to prasmė? - paklausiau.

-Keisdamiesi, jūs keičiate savo praeitį ir dabartį, - paaiškino Mokytojas.

-Kokiu būdu pasikeisti?

-Šviesa, ji yra kiekviename iš jūsų.

Na taip. Lengviau pasakyti, nei padaryti, nors pabandyti juk galima. Jei tai būtų neįmanoma, mums juk to nesakytų. Ką gi, kasdien bandysiu atidaryti savo sielos duris ir susilieti su saulės šviesa, gal gi pavyks pasikeisti.

Dėkoju, tau.

42 pamoka

Mokytojas sėdėjo priešais mane, pasidėjęs ant kelių rankas ir tarsi kažką jose laikydamas.

-Kas yra siela ,o kas yra dvasia? - paklausė.

-Dvasia yra ugnis, o siela šviesa, - atsakiau.

-O kur tai yra jumyse? - vėl paklausė Mokytojas.

-Siela yra širdyje, o dvasia bamboje, - atsakiau.

-O kur randasi sąmonė /разум/ ?

-Saulės rezginyje.

-Kas pirmesnis šviesa ar sąmonė?

-Nei viena, nei kita, - atsakiau.

-Taip. Sąmonė - tai šviesos protas. Protas ugnį paverčia šviesa, štai čia ir slypi sąmonės ir šviesos vienybė. Visi trys-sąmonė, ugnis ir šviesą sudaro Kūrėją vienį.

-Tai ta vadinamoji trejybė? - paklausiau.

-Taip, ji yra kiekviename iš jūsų taip pat, nes kiekvienas iš jūsų yra kūrėjas.

Malonu suvokti, kad esi ne niekas, ne šunaujos atstovas, ne masė ir ne runkelis - esi kūrėjas. Ką gi aš darau parklupdyta ant kelių ir springstanti kelio dulkėmis? Juk keliu važiuoja apgavikai ir melagiai. Mes kūrėjai, mes galime tai pakeisti - štai kur yra tiesa.

Dėkoju, tau.

43 pamoka
 
-Vaizdinys sukuriamas mintimis, aprengiamas žodžiais, o šviesa suteikia jam gyvybę. Sukurtas vaizdinys kolektyvinio darbo produktas, - aiškino Mokytojas.
-Kaip gi? Nejaugi aš ar kas nors kitas negali sukurti vaizdinio? - nustebau .Dabar jau tai darosi kone madinga. Kaipgi  negaliu kurti vaizdiniais?
-Gali, bet tai bus tiesiog nusistatymas /установка/ į kažką, kažkam. Kurdami vaizdinį jūs keičiate erdvę ir tai kas randasi joje, o nusistatymas keičia tik tai, kam konkrečiai jis yra skirtas. Kaip manai kam galima kurti vaizdinius? - paklausė Mokytojas
-Giminės, žemės, visatos gerovei, - atsakiau.
-Taip. Savo reikmėms, savo naudai vaizdinio kurti negalima. Jį kuria ne vienas žmogus .Ten kur yra šviesa, viskas yra viena. Kurdami vaizdinį visų gerovei, keičiate ir savo aplinką ir save. Kuriant reikia galvoti apie visumą, o joje nėra tavęs, viskas yra viena.  O kaip manai, ar jūs galite kurti?
-Ne, - atsakiau, kur jau mums iki tokios kūrybos.
-Taip. Vaizdiniai kuriami šviesa, o pas jus ten kur šviesa gyvena, langai uždaryti. Jūs kaskart darbą atlikę dvasios namų langus uždarote, - paaiškino Mokytojas.
-Tai ką, namo neturi būti? - paklausiau nustebusi.
-Turi, bet jis permatomas turi būti, tuomet šviesa nevaržoma į visas puses sklisti galės. Sukurkite šviesos vaizdinį, - paliepė Mokytojas.
Sukuriame vaizdinį apie tai, kaip atidarome savo sielos namų langus ir duris, kaip užkuriame juose ugnį, o vėjo gūsiai išnešioja šviesą, nušviesdami viską aplinkui. Tuomet vaizdinys nuskrenda kaip paukštis ir aplink pasklinda balta šviesa.
-Ar supratai kaip kuriami vaizdiniai? - paklausė Mokytojas ir pastebėjęs mano galvos linktelėjimą, pridūrė, - nepamiršk šito.
-Dėkoju.
 
44 pamoka
 
Mokytojas stovėjo priešais mane ir laukė kol pasakysiu ką jis turi savo rankose. Nieko nemačiau, todėl ėmiau spėlioti. Pagaliau išgirdusi teigiamą atsakymą į užduotą klausimą pasakiau:
-Tai pagalba.
-Taip. Ir kuo ji pasireiškia?
-Suteikimu to kas būtina.
-Taip, o kada ji teikiama? - vėl paklausė Mokytojas.
-Kai yra tiksliai suformuluojamas prašymas, - atsakiau.
-O kada pagalba neteikiama?
-Kai ji neabejotinai pakenks prašančiajam.
-Taip, labai dažnai jūs prašote to, kas reikalinga jūsų kūnui, bet žudo jūsų sielą, nekalbant jau apie dvasią. Jūs pasirenkate savo gyvenimo kelią ir nepaisant to, kad daugumą jūsų apie tai, gimus pamirštate, gyvenimo pamokas išmokti turite. Padėti tam mes galime, bet trukdyti ne, - paaiškino Mokytojas.
Taip, ne vienas iš mūsų keiksnojo aklą ir kurčią Dievą, net nesusimąstydami, kad tai tėra karčios gyvenimo pamokos, o dažnai tiesiog pagalba jas suprantant.
Mokytojo rankose buvo tai, ko mes nepametėme. Kas?
-Tai mūsų namų šiluma, - pasakiau nedrąsiai.
-Kur ji?
-Žemėje, kurioje gyvename, - atsakiau.
-Padėkok jai, - tarė Mokytojas.
-Šilumą teikia namai,
 Gimsta juose šiluma.
 Spindi saulės gėlė,
 Žemei padėką nešdama.
Pamačiau, kaip žemė tarsi iš sustingimo atšlyja ir žaižaruoja šviesa saulės gėlė. Kaip nedaug tereikia, padėkoti. Mes vis pamirštame tai padaryti. Atleisk mums, žeme motule.
Dėkoju, Mokytojau.
 
45 pamoka
 
Akmuo. Mokytojas stovėjo prie akmens ir tyliai su juo šnekučiavo. Pakėlęs akis į mane jis paklausė:
-Kaip manai kas sklinda iš akmens?
-Gyvybės energija, - atsakiau.
-Taip, ta energija yra ir pas žmones. O kur gyvybės šaltinis yra akmenyje? - vėl paklausė Mokytojas.
-Kiekvienas akmuo ir yra tas gyvybės šaltinis.
-Taip.
-O ar žmogus gali pasisemti energijos iš akmens? - paklausiau.
-Gali. Prisiglaudus prie akmens ar tiesiog mintimis jūs galite paprašyti, bet nepamirškite padėkoti. Kai jūs dainuojate, akmens  ir žmogaus gyvybinės energijos susilieja į vieną, susilieja jūsų energetiniai laukai. Tokiu būdu jūs galite dalintis tarpusavyje viskuo, t.y. ir informacija ir energija, - paaiškino Mokytojas.
Žmonės važiuoja prie akmenų prašydami pagalbos pasveikti ir net nepagalvoja, kad akmenys jiems atiduoda savo gyvybinę energiją. Su kiekvienu prašymu jos lieka vis mažiau. Taigi prašydami pagalvokime ką galime duoti, pažvelkime į akmenį kaip į savo vyresnį brolį, draugą ir tokiu būdu padidinsime galimybę jį išgirsti.
-Kas yra viena, kame jo esmė? - vėl paklausė Mokytojas.
-Manyje yra viskas, o viskas tai vienis. Išeina, kad tai kūrėjas ir jis yra manyje, aš esu Kūrėjas, - atsakiau.
-Taip ir kas dar esi?
-Esu visos stichijos, esu mano giminė, esu žodis ir augimas.
Nuo to ką pasakiau net paaugau, krūtinė išsipūtė kaip pas kiemo žvirblį. Nebeatrodžiau  sau tokia bejėgė ir mažytė. Mokytojas šypsojosi stebėdamas transformacijas vykstančias manyje. Po šimts, kas mus privertė galvoti, kad esame niekam tikę bejėgiai sutvėrimai, kurių gyvenimo prasmė ir esmė arti? Mes kūrėjai,o ne vergai, apkvailinti čipsais ir koka-kola. Kad tai pamatytume tereikia užuolaidėles nuo akių atitraukti ir  nebetikėti tuo, kas intensyviai brukama per visas informacijos priemones.
-Ką gali pasakyti apie pusiausvyrą?, - vėl paklausė Mokytojas.
-Kad ją išlaikytum turi patirti ir šaltą ir karštą, nukrypti ir į kairę ir į dešinę. Svarbiausia suvokti ką patiri ir kur yra leistina nukrypimo riba, - pasamprotavau.
-Taip, turi būti ryšys tarp juodo ir balto. Juodame yra balta, kaip ir baltame juoda.
Na, tai pasakyti daug lengviau nei padaryti, bet matomai verta pasistengti. Dėkoju, Mokytojau.
 
46 pamoka

Mokytojas kažką turėjo savo rankose. Sukau galvą kas tai galėtų būti ir nerasdama atsakymo, gailiai pažvelgiau į Mokytoją, laukdama pagalbos.

-Tai yra kiekviename iš jūsų, - pasufleravo.

-Tai momenėlis, viršugalvis, - pagaliau atsakiau.

-Taip ir kam jis reikalingas?
-Energijos nutekėjimui ir pritekėjimui.
-O kas atsitiks kai visa tai užsidarys?
-Na, tuomet organai ims virškinti vienas kitą džiunglių įstatymo principu - kas stipresnis, tas teisus,-atsakiau.
-Taip. Gaudami energiją maisto pavidalu iš aplinkos, ją sunaudoja tik tie organai, kurie tiesiogiai su ja kontaktuoja, t.y. skrandis, žarnynas pasisotina iš maisto gauta energija, plaučiai iš oro. Visi kiti organai gauna tik "maisto papildus", balastą. Kai energijos pritekėjimo ir nutekėjimo kanalas funkcionuoja, organai gauta energija pasidalina ją pasiskirstydami tolygiai, tuo užtikrindami darnų viso organizmo darbą.
-Taigi sutrikus šiai funkcijai prasideda ligos? 
-Taip.
-Jei viskas veikia tokiu pat principu, vadinasi kažkas pasistengė ir užraukė mūsų ryšį su protėviais ir visata, o po to be didelio vargo nustūmė į kovos už būvį lygį? - pasipiktinusi paklausiau.
-Taip, bet nereikia pykti. Tai vis jūsų ir mūsų pamokos, - atsakė Mokytojas.
Na, aš nesu danguje, o tik savo kailyje ir man nemalonu, kai per visus galus brukama sumeluota istorija, kai slepiama ar iškraipoma tiesa, kai ciniškais veidais juoda vadinama auksu. Mes arijų-slavų genties palikuonys, o kokia kalba mes dabar  kalbame, ką mes galvojame ir ko linkime savo broliams slavams? Mes taip įsukti į šitą vežimo ratą, kad tik atsitrenkę į dugną pradėsime kapstytis viršun. Atsiprašau už savo audringas emocijas. Tai praregėjimo pamoka akliesiems. Dėkoju, Mokytojau.
 
 47 pamoka

 

Mokytojas atsisėdo ant akmens ir žvelgdamas į tolį paklausė:
-Kas yra laimė?
-Laimė - tai sielos ramybė, tyla,-atsakiau.
-O kur yra ta tyla?
-Šviesoje esančioje manyje, - vėl atsakiau.
-Taip, o kur randasi ta šviesa ir kaip ji pasireiškia?
-Ji kūrėjyje, slypinčiame kiekviename iš mūsų ir išreiškiame ją visą kuriančia meile.
-Taip, - pritariančiai linktelėjo Mokytojas ir paprašė padaryti tai, ko labiausiai bijojau.
-Sukurk.
Stenėjau, pūkšėjau ir pagaliau sukūriau ketureilį apie meilės žvilgsnį, laimę nešantį, saulę danguje uždegantį. Apie meilę, tyla apkabinančią ir dainą dangumi plukdančią. Mokytojas liko patenkintas. Jis laikė kažką savo rankose ir šypsojosi. Žiūrėjau į jį pasiruošusi eiliniam klausimui. Ilgai laukti neteko.
-Ką padovanosi savo giminei?
-Kūrėjo meilę, - atsakiau ir Mokytojas įdėjo ją tiesiai į mano rankas. Jo rankose vėl kažkas buvo.
-Ką apkabinsi savo širdimi? - vėl paklausė.
-Giminę savo, - atsakiau ir apkabinimas atgulė į mano delnus.
-Taip, o ką į gyvatą savo padėsi?
-Giminės meilę, - atsakiau ir ant mano delnų tarsi paukščiukas nutūpė gyvata.
-O ką vėju surinksi? - vėl paklausė Mokytojas
-Giminės mintis.
-Kam visą tai atiduosi?
-Giminei savo, - atsakiau ir nelaukdama paraginimo perdaviau viską ką gavau savo giminės senoliui.
Senolis padėkojo ir savo ruožtu man taip pat kai ką perdavė sakydamas:
-Tai tau, dukrele, giminės išmintis: - Neteisk ir neteisiamas būsi.
                                                   -Tylėjime tiesa.
                                                   -Skubėk lėtai.
                                                   -Kitas taip pat teisus.
                                                   -Ne kiekviename moksle yra išmintis.
Nagi tiesiai į akį pataikyta. Gal čia tik man skirta? Na, bet viliuosi, kad nesu blogesnė už likusius savo giminės atstovus ir jiems taip pat šie išminties perlai  tiks.
Dėkoju, Mokytojau ir giminės senoli, dėkoju.
 
 
48 pamoka
 
Mokytojas prisimerkęsšypsojosi, tarsi apakintas vaiskių saulės spindulių. Kiek meilės ir šilumos, ir rimties buvo jo žvilgsnyje. Ar kada nors aš būsiu nors truputį panaši į jį? Taip norėjosi pabūti, pastovėti jo tylos apsuptyje ir apie nieką negalvoti.
-Sveika, dukrele, - pasisveikino ir gudriai šypsodamasis paklausė, - Kas jūsų giminei yra šviesa?
-Kūrybinės veiklos įrankis, - atsakiau.
-Taip, o kur yra jūsų giminės šviesa?
-Giminės sieloje, - vėl atsakiau.
-Taip, o kur randasi giminės siela? - tęsė mano žinių patikrinimą Mokytojas.
-Giminės išmintyje.
-Taip, o kur slypi giminės išmintis?
-Giminės atmintyje.
-Taip, o atmintis yra giminės kraujyje. Kiekvieno iš giminės palikuonio kraujyje, - baigė mano apklausą Mokytojas.
-Tai reiškia, kad kraujas yra ne tik mūsų žinių šaltinis, bet ir savotiškas identifikatorius. Pagal kraujo DNR galima nustatyti kokiai giminei mes priklausome?
-Taip, - nusišypsojo Mokytojas. Jis pakėlė rankas, tarsi apibrėždamas jomis visą erdvę:
- Kas visa tai? - paklausė.
-Tai gyvenimas, tai būtis, - atsakiau.
-Taip. Ko gi jame trūksta?
-Šviesos, ramybės, meilės, - jau norėjau užbaigti,t ačiau pamačiusi laukiantį Mokytojo žvilgsnį, vėl kiek pagalvojusi pridūriau,-vienybės, pusiausvyros, kūrimo.
-Ir iš kur reikia visą tai paimti? - Mokytojo akys degė smalsumu.
-Iš savo giminės.
-Visiškai teisingai. Šviesos šaltinį su gimine jungia giminės kelias į šviesą. Jūs skirtingi, tačiau tik būdami vieningi jūs pajėgsite eiti šviesos keliu, - pasakė Mokytojas žvelgdamas į mane  ir vėl paklausė, - Kur eina tavo kelias?
-Į šviesą, - atsakiau.
-Niekada to nepamiršk, - tarė Mokytojas ir dingo taip pat netikėtai kaip ir pasirodė.
O taip. Kaip lengva pasakyti, kad eini šviesos keliu ir kaip kartais nelengva būna juo eiti. Jei nesi koks atsiskyrėlis, priklausantis tik sau ir nuo savęs, tenka susidurti su daugybe dalykų, kurie nuo tavęs vieno nedaug tepriklauso. Kad tuo keliu eiti pradėtum reikia savyje šviesą pažadinti, o paskum ją ir nešti tvirtai, kad kas iš rankų neišmuštų ar, kad pats kam praradęs kantrybę su ta šviesa neužvažiuotum. Mes juk tam ir atėjome į žemę, kad savo giminės praeitį susigrąžinę,j os pradėtus darbus užbaigtume. Kad pažinimo ratą prasukę vėl pusiausvyrą ir ramybę savyje atrastume.
Dėkoju,tau, Mokytojau.
 

49 pamoka
                                                                                                          

Mokytojo delne gulėjo nedidelis, pilkšvas akmuo. Jis taip jaukiai ilsėjosi jo delne, kad labiau panašėjo į miegantį burunduką nei į akmenį.
-Ar žinai kokį ryšį akmenys turi su jūsų gimine? - paklausė manęs.
-Mmm...,- sumykiau bandydama kažką ištraukti iš savo atminties lobyno.
-Per juos jūs palaikote ryšį su visata, per juos jūs galite gauti ir perduoti informaciją, - paaiškino Mokytojas ir pridūrė, - Akmenys gyvena šeimomis ir tarp akmenų egzistuoja dvasinis ryšys.
-Ar visi akmenys turi dvasią? - paklausiau.
-Ne, turi tik tie, kurie buvo sukurti.
-???
-Na, čia kaip pas jus biblijoje sakoma, sukurtas pagal dievo atvaizdą, taip sakant pagal jau sukurto akmens atvaizdą, - geranoriškai paaiškino Mokytojas.
-Vadinasi, žmonės sukurti pagal dievo atvaizdą yra viso labo klonai? - paklausiau nustebusi.
-Taip, kūrimas yra visada kažko naujo, negalima sukurti kažką nukopijavus nuo kažko. Kopija niekada neturės dvasios.
-Tai vadinasi dievo išrinktoji tauta, kaip skelbia biblija, tėra apgailėtini klonai neturintys dvasios? Tai kaipgi mes atsidūrėme žemėje? - mano galvoje sukosi daugybė klausimų.
-Taip, jie klonai, bet apgailėtinais jie laiko jus ir jūs jiems leidžiate tai daryti. Jūs atskridote į žemę iš mūsų visatos platybių ir apsigyvenote visatos širdyje, - paaiškino Mokytojas ir pastebėjęs iš nustebimo atvipusį mano žandikaulį, pridūrė:
-Taip, žemė yra visatos širdis, o jūs esate giminė, šiai žemei šviesą nešanti. 
-Visai susipainiojau.Tai kas gi yra visi žmonės gyvenantys žemėje? Kodėl tokia rasių daugybė? - ėmiau berti klausimus.
-Rasių nėra daug. Ji tik viena ir ją sudaro jūsų giminės palikuonys, tai baltaodžiai. Tai rasų civilizacijos atstovai. Visi kiti, kaip ir jūs atskridę iš kitų planetų arba nulipdyti pagal kažkieno atvaizdą. Nepaisant visų jūsų skirtumų, visiems suteikta galimybė eiti šviesos keliu.
Mokytojas nutilo atlaidžiai šypsodamasis. Jis aiškiai leido suprasti, kad pagrindinis akcentas turi būti ne skirtumų, o bendrų sąlyčio taškų ieškojimas. Eidami šviesos link, mes žadinsime šviesą savyje, o ji apšvies mūsų atminties kerteles ir tuomet  aplink plaukiantis melas tiesiog nebeteks prasmės, nes visa tiesa bus mumyse. Mums tereikia eiti ir šviesti mažais, o gal ir didesniais švyturėliais tamsoje.
Dėkoju, tau.
                        
Saulė

 

Skaityti 7469 kartai Atnaujinta 14 Gruodis 12, Penktadienis 17:43
Žymėtas pagal

Paveikslėlių galerija

View the embedded image gallery online at:
http://akmenysmoko.lt/akmens-dvasia/item/51-mokytojo-pamokos-1-49/51-mokytojo-pamokos-1-49#sigProGalleria19e5b9d81c
Aukštyn

Prisijungę 145 svečių ir narių nėra