Mintimis jau ruošėmės kelionei į Samarą. Pamažu vis ateidavo informacija, kuri koregavo mūsų planus. Dar pirmoje kelionėje į Rusiją susipažinome su Tatjana iš Nižnij Novgorodo. Šis miestas įsikūręs ant Volgos upės kranto ir randasi kiek aukštėliau Samaros, jei žiūrėsime į žemėlapį. Nusprendėme, kad nuvyksime ir ten. Jautėme, kad būtent nuo šio miesto turime pradėti savo kelionę. Mintyse jau mačiau vietovę, šiauriau nuo Nižnij Novgorodo. Ėmiau studijuoti žemėlapį ir radau mums reikalingą vietą.Tai buvo Likovo kaimas. Vėliau mintyse suskambo ir kitų miestų pavadinimai. Jų viso penki.
1 dalis
2010 liepa (ši kelionė mums buvo tikras išbandymas, kupinas nuotykių, nemalonumų, atradimų ).
Tai Tverė, Nižnij Novgorodas, Kazanė, Samara, Tombovas. Pasižiūrėjau į žemėlapį. Gavosi nemenkas atstumas, bet įdomiausia buvo tai, kad visa kelio atkarpa sudarė akie formą. Tai atgimimo žiedas. Važiuodamos ratu per šiuos miestus, mes turėjome atkurti savo praeitį. Nižnij Novgorode - atverti savo praeities vartus, Kazanėje - atiduoti duoklę tikėjimui ir prikelti tikėjimą Visatos Tėvu, Samaroje-pagarbinti saulę, sukuriant penkiakampės žvaigždės žiedą, Tombove mus turėjo pasitikti kažkas iš dvasinių mokytojų, o ką daryti Tverėje turėjome sužinoti nuvykusios ten.
Prieš kelionę atėjo mokytojai, jie davė gyvenimo pažinimo knygą. Pirmame puslapyje buvo parašyta: ką pamatysi tą suprasi, ką išgirsi tą surasi. Pamatyk mane, išgirsk mane, visur spindės esmė mana.
Kaip ir aiški kelionės programa, mes su sese tik žiūrėjome viena į kitą. Kas čia dabar bus? Pamatėme, kad prie Nižnij Novgorodo mūsų jau laukia Sergij Radonezhsky (rusų vienuolis, gyvenęs IV a.). Supratome, kad jis lydės mus iki pat Tombovo. Vėliau, subtiliam plane atėjo jo pasiuntinys ir perdavė mums ritinį su raštais. Juose Kūrėjo pažinimo kelias. Galiausiai atėjo ir Ilja Muromecas, paneigdamas visas rusų liaudies pasakas. Akivaizdu, kad jis kadaise išties gyveno ir nebuvo tik galiūnas. Taigi jis padėjo Pandoros skrynią ties Tombovu. Skrynia buvo atidaryta, iš jos sklido šviesa, tačiau aš negalėjau prie jos prisiartinti.
- Mano jausmai - tavo jausmai. Ką renkiesi? - išgirdau klausimą.
Išsirinkau meilę ir neapykantą. Jos švietė vienodai, o kai suglaudžiau jas abi, pasklido skaisti šviesa. Vadinasi tai viena, jos ne skyrium vaikšto ir gimsta iš šviesos. Man buvo liepta uždaryti skrynią, ką ir padariau, o I.Muromecas nukeliavo Samaros link.
Artėjo mūsų išvykimo diena, sesuo blogai jautėsi, todėl nervinosi ir visai rimtai galvojo nebevažiuoti.
-Tu ką? Maža tau siurprizų buvo Chanty Mansijske? Pati puikiai supranti, kad viena su vaikais aš niekur nevažiuosiu. Betkokiu atveju liksim gyvos, o tai svarbiausia,- pasakiau sesei.
Neramino orų prognozės ir Rusijoje siautėjantys gaisrai. Rusiją vargino karščiai, sausra. Maskvos regione plito gaisrai. Tikėjomės, kad Nižnij Novgorode to nebus ir galėsime ramiai stovyklauti bei gamintis maistą ant laužo.
Pačioje liepos mėnesio pabaigoje, prikrovusios džipo bagažinę ir susodinusios vaikus, pajudėjome iš namų. Pirmoji nesėkmė ištiko seserį. Sėsdama į mašiną, ji atsisėdo ant savo akinių ir juos sulaužė. Susinervinusi ji ilgą laiką tylėjo, nes jai tai buvo kaip ženklas, kuris sakė, kad kelionėje laukia sunkumai. Jos šturmano pareigas perėmė dukra ir vakarop mes pasiekėme Latvijos -Rusijos pasienį. Sieną kirtome devintą ryto. Pavalgę pasienio kavinukėje, patraukėme toliau. Bilsnojome Maskvos greitkeliu kol išalkome ir sustojome prie pakelės užeigos papietauti. Čia pastebėjome riebaluotas bagažinės duris, tačiau nieko blogo neįtarėme. Pavalgę vėl sėdome į mašiną ir tęsėme kelionę. Ėmė tirpti degalai ir nuvažiavusi į degalinę pastebėjau varvantį kurą. Išpylė karštis, tai nereiškė nieko gero. Ėmiau ieškoti mašinų dirbtuvės, artimiausia buvo už trisdešimties kilometrų. Mums reikėjo ten nuvažiuoti. Iki dirbtuvės vos nusikrapštėme. Gerai, kad meistrai buvo supratingi ir mus gan greitai įsileido į dirbtuves. Tiesa, kad įvažiuotume į dirbtuves, teko supilti paskutinius dešimt litrų degalų.
Nuosprendis buvo žiaurus. Trūko kuro padavimo galvutė, tokios detalės dirbtuvės parduotuvėje nebuvo ir mums pažadėjo rytoj ją užsakyti. Rytoj tai rytoj, o šiandien mums reikėjo ieškotis vietos nakvynei.
Mašinų dirbtuvės buvo Volokolamsko miesto priemiestyje, prisiglaudusios prie autostrados ir visai netoli Lamos upės. Upė kažkada buvo labai plati ir vandeninga. Ja buvo traukiami laivai, nuo to ir kilo miesto pavadinimas. Tikrasis miestas buvo kitoje autostrados pusėje, tad vietos nakvynei nutarėme ieškoti dar labiau toldamos nuo miesto.
Išėję iš dirbtuvių glaudžiu būreliu patraukėme keliu. Prie tvoros, slepiančios kažkokius sandėlius, sėdėjo pagyvenęs vyriškis. Įtardama, kad tai gali būti sargas, pasiteiravau ar negalima būtų pernakvoti. Šis išklausė mūsų nuotykius ir neigiamai palingavo galvą.
Susiradome vietelę ,retų medžių juosta pasislėpusią nuo judrios gatvės. Žolė čia buvo reta ir visiškai sudžiuvusi, pro ją matėsi išdžiuvusi, kieta žemė. Buvome sukaitę, pavargę ir alkani. Norėjome kuo greičiau pasistatyti palapinę, išsimaudyti ir pavalgyti. Tad negaišdami pasukome dirbtuvių link, daiktų nakvynei. Kai ėjome pro sandėlius, tas pats pagyvenęs vyriškis pasiteiravo:
-Na kaip? Jau susiradote vietą?
-Nieko gero, - atsakėme.
Vis tik jam mūsų pagailo ir kai atgal ėjome nešini miegmaišiais ir palapinėmis, jis mums leido įsikurti saugomų sandėlių teritorijoje. Negalėjo būti geriau, nes ta vieta buvo visai netoli dirbtuvių, o ir prireikus buvo galima pasiklausti kas ir kur randasi. Įsikūrėme prie pat aukštos mūro sienos. Už dešimties metrų stovėjo lauko tualetas. Čia pat vieno aukšto pastatas, kuriame buvo sargas. Pas jį buvo galima gauti verdančio vandens.
Išsiklausinėję apie trumpiausią kelią prie upės, patraukėme jos link. Buvo karšta ir nieko taip nesinorėjo kaip išsimaudyti. Pagaliau priėję siaurą upeliuką, ėjome išmintu keliuku, tikėdamiesi išvysti upės krantą. Aplink tebuvo aukštomis žolėmis apžėlę upeliuko krantai. Ir štai pamatėme besimaudančius vyrus. Jie maudėsi upės vagoje padarytoje duobėje 3x4 metro. Vanduo buvo tamsiai rudas ir nesimatė dugno. Vaikai sustingo, mes taip pat. Žiūrėjome ir nei vienas iš mūsų nedrįso šokti į vandenį.
-Ar čia yra kita vieta kur galima būtų išsimaudyti? - paklausėme neprarasdamos vilties.
-Yra. Eikite upės vaga žemyn, - atsakė vyriškis, stovėjęs ant kranto ir pridūrė rodydamas, - štai link tos kalvelės.
Kai priėjome nurodytą vietą, niekuo nebesistebėjome. Ties ta vieta upeliukas darė vingį. Nežinia dėlto ar ne, bet čia krantas nebuvo apaugęs žolėmis ir vanduo siekė kelius. Atsisėdus ant upės dugno buvo galima išsimaudyti ir atsigaivinti. Vaikai džiaugėsi galėdami pasitaškyti vandenyje. Dukra primerkusi akis kaip ruonis plūduriavo vandens paviršiuje ir vis vartėsi tai ant vieno, tai ant kito šono mėgaudamasi upelio tėkme.
Neskubėdami grįžome prie palapinės, pavalgėme ir sugulėme. Praėjusi nemiegota naktis mus išvargino, todėl greitai sumigome.
Ryte, nuėjusi į dirbtuves neišgirdau nieko paguodžiančio. Detalę žadėjo atvežti tik po dviejų savaičių ir tai gal būt. Kai apimta nevilties paklausiau ką man daryti, man pasiūlė išsikviesti evakuatorių ir juo gabenti mašiną namo. Stovėjau apstulbusi ir net nemirksėjau, išpylė šaltas prakaitas, o galvoje pulsavo didžiulis klaustukas.
Negalėjau patikėti tuo kas vyko, bet viskas buvo tikra. Meistras stovėjo prieš mane ir laukė tolesnių mano veiksmų. Nežinodama ką daryti, paprašiau evakuatoriaus telefono numerio. Mašinos nugabenimas iki pasienio kainavo 2500 litų. Kaip ją perstumti per pasienį buvo tik mūsų reikalas. Net ir visi stumdami vargu ar pajudintume mašiną iš vietos, ji per daug sunki. O ką daryti toliau, ką daryti su vaikais? Kas čia vyksta? Man reikėjo apsispręsti dėl evakuatoriaus ir jį užsisakyti, kitaip dar ir jo būtų tekę laukti keletą dienų, o aš nežinojau ką daryti. Stovėjau ir mirksėjau ašarų pilnomis akimis.
-Nejaugi nėra kito būdo gauti tą detalę? - graudžiu balsu paklausiau pas meistrą, kuris matomai buvo ir dirbtuvių savininkas.
Jis su užuojauta pasižiūrėjo į mane ir giliai atsidusęs tarė:
-Nusipirk laikraštį ''Noriu auto''. Gal per skelbimus bus galima surasti.
Gavusi instrukciją kur rasti artimiausią spaudos kioską, skubiai patraukiau jo link. Kai grįžau nešina laikraščiu, meistras nieko netaręs paėmė jį ir ėmė skambinti nurodytais telefonų numeriais. Jis apskambino visas Maskvos mašinų ir jų dalių supirktuves.Vienoje iš jų buvo tai ko man reikėjo. Liko tik nuvažiuoti į Maskvą ir nusipirkti. Iki Maskvos buvo šimtas kilometrų. Autobusas šiam tikslui netiko. Detalę norėjau gauti dar šiandien. Jau buvo pietų metas, tad vienintelė išeitis buvo taksi. ir užsisakiau. Čia ir vėl pasisekė, mat taksi dispečerinė buvo dirbtuvių kieme.
Nubėgau pasižiūrėti kaip sekasi vaikams Sesuo blogai jautėsi, vargino silpnumas, svaigo galva. Ji prisiversdama vaikščiojo svirduliuodama ir lygiai kaip ir aš stengėsi suprasti kas čia įvyko. Dukra nusiminusi gulėjo palapinėje, o broliukai kaip ir visada erzino vienas kitą. Sesei trumpai papasakojusi apie savo žygius, vėl grįžau prie dirbtuvių. Neilgai palaukusi sulaukiau taksi. Tai buvo tamsiai bordinis trisdešimtmetis žiguliukas. Jo vairuotojas su pasididžiavimu man pasakojo apie savo nemirtingą mašiną ir jos privalumus. Remdamasi praėjusių metų patirtimi negalėjau nepritarti.
Kelionė pirmyn neužtruko. Nuo pusiaukelės buvo jaučiamas stiprus dūmų kvapas.Visas miestas skendėjo lengvoje dūmų migloje, o gerklėje nemaloniai perštėjo. Neiškart, bet vis tik radome reikalingą parduotuvę. Veikiau angarą, užverstą išardytų mašinų dalimis. Kai laiminga veido išraiška grįžau į mašiną, nešina sulankstytu vamzdeliu,vairuotojas paklausė:
-Tai dėl šitokio nieko reikėjo tiek važiuoti? Kiek kainavo?
-Tūkstantis rublių.
-O Taksi?
-Keturi tūkstančiai.
Jis klausiamu žvilgsniu žiūrėjo į mane niekaip nesuprasdamas kuo aš taip džiaugiuosi. Aš kone springau iš džiaugsmo, mintimis jau sėdėjau savo mašinoje. Dabar reikėjo tik grįžti atgal ir kaip galima greičiau. Gaila, greičiau grįžti nepavyko . Buvo pavakarys, gatvėse sparčiai augo grįžtančiųjų iš darbo mašinų srautas.Gyvenime neteko slinkti mašinų jūroje. Mašinos judėjo kone alsuodamos viena kitai į bamperius. Kai paklausiau, kodėl važiuojama taip arti, man paaiškino, kad jau į pusės metro tarpą gali įlysti kita mašina. To niekas nenorėjo. Visi susikaupę tylėdami slinko dūmų migloje. Mašinos su kondicionieriais uždarytais langais, o be jų - atidarytais. Mes važiavome atidarytais, taigi kvėpavome grynu mašinų ir degėsių dūmų oru.Malonumas kasdien praleisti po keturias valandas mašinų kamščiuose begalinis, todėl gyventojų skaičius mieste nuolat auga. Auga ir jų nepakantumas ir pyktis, tik nesuprantu kam. Juk jie taip patys pasirinko.
Kai pagaliau ištrūkome iš mašinų srauto ir grįžome, buvo darbo pabaiga. Tapo aišku, kad dar vieną naktį teks praleisti prie sandėlių.Nebuvo taip liūdna, nes žinojome, kad rytoj mašina bus pataisyta. Sesuo nuo geros žinios kiek pažvalėjo ir visi patraukėme link upelio, džiaugsminga vorele vinguriuodami per pievas. Čia oras buvo grynas, nesijautė dūmų ir nesigirdėjo miesto triukšmo. Niekur nereikėjo skubėti, tad išsimaudę palengvėle grįžome prie palapinės ir ėmus temti sumigome. Taip ir nesupratome kodėl mus ištiko ši nesėkmė.
Rytojaus rytą mašiną pataisė ir mes galėjome važiuoti toliau. Gerokai nugrybavome į šoną, čia mums ir vėl pasisekė. Kai pamatę vandens telkinį sustojome išsimaudyti, prie jo sutikome pagyvenusį vyriškį. Jis ne tik paaiškino kur važiuoti, bet ir palydėjo gerą kelio galą, patardamas sustoti nakvynei pakeliui į Nižnij Novgorodą. Taip ir ketinome padaryti, bet nepadarėme. Kai pasiekėme kelio į N.Novgorodą atkarpą, vakarėjo. Čia įpuolėme į mašinų kamštį, susidariusį dėl neaiškios priežasties. Slinkome dvidešimties kilometrų per valandą greičiu ištisinėje mašinų eilėje, tolydžio vis sustodami. Taip kol visiškai sutemo. Kai galėjome normaliai važiuoti ir ieškotis vietos nakvynei buvo gili naktis. Dukra snaudė ant galinės sėdynės, o berniukai ''miegamajame''. Nutarėme važiuoti iki galo nesustodami. Per dvi pastarąsias naktis gerai išsimiegojome, tad miegas nemarino. Miegas nemarino ir vietinių kelių patrulių. Du kartus jie mane sustabdė norėdami pasipinigauti. Gailėjausi tik vieno, kad neturėjau smulkių.
Likus šešiasdešimčiai kilometrų iki tikslo, pasiekėme nedidelį miestelį ir sustojome prie raudono šviesoforo.Staiga pajutau stiprų smūgį ir išgirdau dūžtančio stiklo garsą. Suriko vaikai. Akimirką nesuvokiau kas atsitiko, o po to apėmė siaubas. Smūgis buvo toks stiprus, kad mūsų džipas nuskriejo į priekį per gerus penkis metrus. Apsižvalgiau, visi buvo gyvi, tik sesuo ir dukra skundėsi galvos skausmu.
Išlipau iš mašinos.Už mūsų mašinos stovėjo džipas sumaitotu priekiu.Visa laimė, kad mano džipas rėminis, o šis ne. Iš mašinos išsikrapštė girtas kaip pėdas vairuotojas. Jis buvo basas ir vos laikėsi ant kojų. Iš kvailos veido išraiškos nebuvo aišku ar jis nesupranta kas atsitiko ar tik apsimeta. Įsiutau ir nerinkdama žodžių išrėkiau:
-Klausyk, tu, suski ar suvoki ką padarei? Kaip ruošiesi man sutvarkyti mašiną?
Dar didesniam mano pasipiktinimui, girtas snukis dar kvailiau išsiviepė ir ramiausiai man atsakė:
-Niekaip. Net nesvajok.
2 dalis
Norėjosi tėkšti į ciniškai išsikreipusį snukį, bet puikiai suvokiau, kad tai nieko nepakeis, todėl pasakiau:
-Šlykštus, girtas snukis.
Apėjau mašiną. Bagažinės durelės buvo įlenktos į vidų. Vienos iš jų stiklas subyrėjo į šipulius. Nukentėjo ir kairės pusės užpakalinis šviestuvas, laimė liko sveikos lemputės. Nuo smūgio sulinko mašinos rėmas, bet apie tai aš sužinojau, kai grįžusi į Lietuvą nuvežiau mašiną meistrams. Dar viena bloga žinia buvo tai, kad nuo smūgio išėjo iš rikiuotės užsirūkimo įtaisas. Dabar mes nebegalėjome pasikrauti telefono.
Sulaukėme milicijos, šie surašė protokolą ir patikino, kad nuveš kaltininką į ligoninę kraujo mėginiui paimti. Žmogelis neturėjo ne tik mašinos draudimo, bet ir teisių, asmens dokumento. Milicininkai juokėsi iš jo pasiaiškinimų, kad dokumentus su visu portfeliu į vandenį nusinešė šuo ir paskandino. Iš ties humoro nestokojo žmogelis, kaip ir pinigų pareigūnams atsipirkti. Mes gerą valandą pralaukėme prie milicijos posto laukdami kada jie užbaigs darbą su girtu vairuotoju, kad gautume dokumentą apie eismo įvykį. Kai pagaliau jų sulaukėme sužinojau, kad dar kartą turėsiu čia atvykti po trijų dienų. Tik po eisminio įvykio išnagrinėjimo aš galėjau gauti galutinę pažymą.Tai reiškė, kad mažiausiai tris dienas mes turėsime išbūti N.Novgorode. Keitėsi visi mūsų planai. Sugaišusios dvi dienas Volokolamske mes tikėjomės sumažinti viešnagę šiame mieste iki dviejų dienų, o čia še tau kad nori. Nieko nesupratome.
Ketvirta valanda ryto. Buvome išvargę. Keletą kartų telefonu bendravome su Tatjana iš N.Novgorodo ir pranešėme apie savo nuotykius. Žinojome, kad ji mūsų laukia, todėl informavome, kad nesijaudintų. Su seserimi nutarėme važiuoti į miestą. Norėjome pasinaudoti tuo, kad ankstyvą ryto metą gatvės bus tuščios ir turėsime pakankamai erdvės klaidžiojimams po miestą. Tuo labiau, kad miestas buvo nemažas, virš milijono gyventojų. Kaip vėliau sužinojome toks sprendimas mus išgelbėjo. Mat tuo metu mieste buvo vykdomi didžiuliai statybų darbai, susiję su metro plėtra .Daugelis miesto gatvių buvo uždarytos ir reikėjo važiuoti aplinkeliais. Žinant miestą tai nieko tokio, bet nežinant - tai jau problema. Įvažiavome į miestą švintant, paklaidžiojusios užvažiavome ant tilto per Volgos upę ir kokia laimė, pamatėme milicininkus.
Geras būdas išvengti sustabdymo ir dar išpešti naudos, tai sustoti ir prieiti pačiam. Taip ir padariau. Priėjusi prie budėjusios milicinikų mašinos draugiškai pasisveikinusi paklausiau kaip nuvažiuoti iki mums reikalingos gatvės. Jie ne tik man paaiškino, dar ir miesto žemėlapyje kelią nubraižė, o kad tiesiai išvažiuotume į reikiamą kelią, leido važiuoti per draudžiantį ženklą, o kai sužinojo apie mūsų nuotykius, palinkėjo nenusiminti ir nekeisti savo atostogų planų.
Nuotaika pasitaisė, buvau nuoširdžiai dėkinga tiems milicininkams. Dabar be didelio vargo radome reikiamą gatvę ir namą - standartinį senųjų statybų tarybinį daugiabutį. Laimė, kad šio daugiabučio kieme visai ne taip kaip pas mus, buvo vietos mašinai.
Buvo ankstyvas rytas, miestas skendėjo dūmų migloje, jautėsi jų kvapas. Valandžiukę palaukę mašinoje, paskambinome Tatjanai. Belaukdama mūsų, ji su vyru praktiškai nemiegojo. Netrukus jie nusileido žemyn ir pasisveikinę, kibo tuštinti mašinos bagažinę. Nesinorėjo palikti daiktus mašinoje.Tiesa, išdaužtą mašinos stiklą Tatjanos vyras užlipdė polietileno plėvele, bet tai nebuvo saugu.
Visa mūsų manta užėmė nemažą kambario dalį. Čia ant grindų buvo patiesta patalynė. Svetingi šeimininkai buvo pasiruošę gausiam svečių desantui.Taigi vaikai nedelsdami sukrito ant grindų ir sumigo.
Trumpai nupasakojome savo kelionės nutikimus. Pasirodo Tatjana nesnaudė. Ji jau buvo susiskambinusi su V.N.Morozu norėdama išsiaiškinti mūsų nelaimių priežastis. Kad jos neatsitiktinės mes jau supratome pačios. Mašinos gedimas Volokolamske buvo susijęs su seserimi. Kažkokie karminiai dalykai susiję su antruoju pasauliniu karu ir ten vykusiais karo veiksmais. Avarija prie šviesoforo tai skausmingo Rusijos/širdies/ ir Lietuvos/proto/ sujungimo pasekmė. Jų nuomone N.Novgorodas - tai Rusijo širdis. Nebuvome išsiaiškinusios įvykių priežasties, bet tai ką išgirdome mums nelipo, todėl tik išklausėme, o įvykių analizę palikome ateičiai. Aptarėme tolesnius kelionės planus. Reikėjo apsilankyti pašte ir sutvarkyti migracinius formalumus. Dėl avarijos reikėjo kreiptis pas advokatą. Svarbiausi mūsų planai - kelionė į Likovo kaimą. Tai labai nustebino mūsų šeimininkus, nes jie nieko apie jį nežinojo. Nors kas čia keisto, aš po šiai dienai nežinau visų kaimų, išsimėčiusių nuo mano sodybos dešimties kilometrų spinduliu. Mane nustebino tai, kad jie net nepasidomėjo kam mums reikalingas tas kaimas.
Gėrėme arbatą, šnekėjome ir jaučiau kaip nuovargis merkia akis.
-Vis tik aš pamiegosiu, - atsiprašiau šeimininkų ir prisijungiau prie miegančiųjų.
Pabudome apie vidurdienį. Buvo tvanku ir karšta. Dėl lauke tvyrančio smogo langai buvo uždaryti. O ir lauke buvo keturiasdešimties laipsnių karštis. Užgulėme vonią. Džiaugėmės tuo, kad čia nėra vandens skaitliukų ir galima neskaičiuoti vandens lašų. Kiek pažvalėję, pavalgę visi sukrito ant sofos. Sesuo vis dar prastai jautėsi, o ir smūgis mašinoje jos būklę dar labiau pablogino. Dukra nusiminusi sėdėjo sofos kamputyje, vaikai pasimetę žvalgėsi aplink. Aš turėjau išvažiuoti, o jie buvo priversti likti tvankiame kambaryje. Iki senamiesčio, kur butų galima ką nors pamatyti arba tiesiog pasivaikščioti reikėjo važiuoti metro arba tramvajumi. Sesuo blogai jautėsi, o dukra greičiausiai varžėsi, nes nemokėjo rusų kalbos, taigi jie tarsi įkalinti liko bute.
Su Tatjana nuvažiavome į centrinį miesto paštą, tačiau šis dėl smogo užsidarė anksčiau ir mes nieko nepešusios grįžome namo. Užtat grįždamos užsukome į netoliese buvusį turgelį ir nusipirkome didžiulį arbūzą. Visada svajojau prisivalgyti arbūzų. Valgyti, valgyti iki negalėjimo, o atsiradus vietos vėl pratęsti ir vėl iki negalėjimo. Su tuo arbūzu beveik pavyko tai padaryti. Vakare Tatjana pasiūlė nuvažiuoti pas manualistą. Dukra ir sesuo skundėsi galvos skausmais, todėl sutikome. Ir gerai, nes po seanso dukra pažvalėjo, o sesers būklė kiek pagerėjo.
Rytojaus rytą susiruošėme važiuoti į Svetlojarą. Ten buvo Tatjanos vasarnamis. Jis buvo už kokių septyniasdešimties kilometrų nuo miesto. Kaip tik į tą pačią pusę kaip ir Likovo kaimas. Su džiaugsmu išvažiavome, nesinorėjo būti mieste. Užsukome į turgų apsipirkti ir čia pasimetė sesuo. Lakstėme valandą, pasiskirstę grupėmis. Šukavome turgų, šalia esančią turgavietę, viskas veltui. Prapuolė kaip į vandenį. Netekusi vilties nutariau užeiti į atokiau stovėjusį supermarketą. Apvaikščiojau visą parduotuvę ir neradusi sesers jau ėjau durų link, kai pamačiau kažką šlitiniuojant pasieniu. Vargeli tu mano, tai buvo mano sesuo. Ji pasimetusi žvalgėsi aplinkui. Kažkoks proto užtemimas, bet ji tvirtino pasiklydusi. Dar vienas rebusas prie nesėkmių grandinės.
Išvažiuoti iš miesto lengvai nepavyko. Buvo šeštadienis, daugelis miesto gyventojų skubėjo į užmiestyje esančius sodus ar sodybas, todėl susidarė didžiuliai mašinų kamščiai. Juose prasimurkdėme gerą valandą. Kai pagaliau išvažiavome į priemiesčio kelią, galėjome grožėtis pravažiuojamų kaimų grožiu. Tiksliau namų. Visi mediniai, kiekvienas iš jų išdabintas raižiniais. Durų staktos, langinės, stogo kraigas išmarginti įvairiausiais raštais. Nuo senumo papuošimai vietomis buvo nutrupėję, bet namai vis dar išlikę nuostabūs ir saviti. Kiekvienas vis kitoks, kaip gyvas. Kokie gi jie buvo gražuoliai kai buvo jauni.
Atvažiavome į Svetlojaro kaimą. Tatjanos sodybos namas buvo senas, bet dar tvirtas. Labai ir labai gyvas, tik liūdnas. Su pavydu žiūrėjau į taip protingai suręstą namą. Čia viskas buvo po vienu stogu -ir namas ir jauja ir kažkada buvęs tvartas ir net lauko tuoletas. Ar tau lyja ar tau sninga niekas nesvarbu. Geras išmąstymas. Per lauką lakstyti nereikia.
Mes įsikūrėme verandoje, kuri buvo pristatyta prie pagrindinio namo. Ji kaip ir namas buvo sena, nes grindys jau buvo spėjusios pasvirti. Per vėlykas būtų buvę neblogai ridenti margučius. Joje stovėjo senas bufetas ir nuostabi skrynia.T okios nebuvau mačiusi. Ji buvo išpuošta plono, raštais iškalinėto metalo juostomis. Nuo senumo metalo juostos buvo apsilanksčiusios, o vietomis ir išvis nukritusios, bet nepaisant to ji vis dar buvo graži. Pačiame name stovėjo didžiulė duonkepė krosnis. Ant jos užsirangius galima buvo ir atsigulti. Pasaka gulėti ant tokios krosnies šaltą žiemą. Gaila, ne pas mane. Mažoje virtuvėlėje vietoje stalo, apdegta balta, siūvinėta staltiese stovėjo skrynia. Ši buvo dar dailesnė už pirmąją. Mes tik aikčiojome ir lingavome į šonus:
-Koks grožis, koks grožis!
3 dalis
Čia oras buvo grynas, o degėsių kvapas buvo vos juntamas. Susinešę visus daiktus į namą, išsiruošėme prie ežero. Jis buvo garsus savo šventumu ir gydančiomis savybėmis. Kadaise jame galėjo maudytis tik išrinktieji, o dabar visi kas netingėjo. Ėjome per kaimą,daugelis namų buvo gyvenami. Vieni namai aptvarkyti kiti ne, bet visi skirtingi. Smalsiai žvalgėmės aplinkui tarsi būtume muziejuje. Išėjome į vieškelį ir nosies tiesumu nužingsniavome link miško. Už kilometro buvo didžiulė mašinų stovėjimo aikštelė. Sprendžiant iš mašinų gausos, žmonių prie ežero turėjo būti daug. Kai smėlėta alėja priėjome ežerą, pamatėme kad jų išties daug. Visai kaip Plangoje saulėtą vasaros dieną. Visi galimi pievos paviršiai buvo nugulti, apsėsti, apkloti. Priėjimas prie ežero buvo tik dviejose vietos. Visur kitur krantas buvo apaugęs krūmokšniais arba meldais. Tačiau kur buvo galima prieiti, vanduo buvo skaidrus, kiek rudas, o dugnas smėlėtas. Ten buvo gausu besimaudančiųjų. Ten kur seklu maudėsi vaikai, o kur giliau plūduriavo ir plaukiojo suaugusieji. Viskas švaru ir tvarkinga. Tolėliau, einant takučiu aplink ežerą, šis šakojosi ir kilo į kalvos viršų. Pačiame kalvos viršuje stovėjo medinė bažnytėlė. Kai išsimaudę ir atsigaivinę pakilome takučiu į viršų, bažnytėlę radome užrakintą. Takutis vingiavo pro bažnytėlę tolyn į mišką, tačiau tą dien juo nėjome.
Vakarėjančios saulės šviesoje grįžome į namus, skaniai ir sočiai pavalgę sukritome miegoti. Ryte pabudusi, kol dar miegojo vaikai, nuėjau prie ežero ir apėjau jį. Aplink ežerą buvo sukaltas medinis takas, taigi eiti vienas malonumas. Keliose vietose buvo sukalti mediniai liepteliai, nuo jų buvo galima šokti tiesiai į vandenį. Tiesa vanduo čia buvo tamsus ir dėl to nesimatė dugno. Nelabai jauku, bet naudodamasi proga, kad ankstyvą ryto metą žmonių nebuvo, išsimaudžiau.
Grįžau namo pas vaikus. Tatjanos vyras pažadėjo mus nuvesti prie trijų išminčių kapo. Papusryčiavę išsiruošėme į kelionę. Kelias vedė pro ežerą, medinę bažnytėlę ir mišką. Toliau ėjome keliu per išdžiuvusią pievą, suartą ir sudžiuvusią žemę. Buvo taip sausa, kad suartoje žemėje tarkšojo pavieniai sudžiuvusių žolių daigeliai. Nuo karščio vis lėčiau vilkome kojas, o prakaitas varvėjo tiesiai į akis. Mano berniukai kaip virvelės slinko iš paskos, rodės jų kojos tuoj tuoj susipins. Pasiekus mišką, eiti buvo smagiau. Praėję vandens šaltinį, kuriame buvo įrengta maudyklė, pasukome prie šaltinio. Atsigėrėme šalto, gaivinančio vandens ir nuėjome prie trijų išminčių kapų. Buvo pasakojama, kad ten palaidoti trys vienuoliai. Aš subtiliam plane juos mačiau, kaip senolius, kurių tikslas buvo apsaugoti žmones, žemę nuo krikščionybės nešamo melo. Kaip ten bebuvo, toje vietoje žmones aplankydavo regėjimai, apvaizda. Čia jie gaudavo atsakymus į klausimus. Tikėjausi ir aš ką nors išgirsti.
Miško aikštelėje stovėjo trys kryžiai, prieš juos po žemės kauburėlį. Šalia stovėjo medinis suoliukas. Kokia laimė, tiesiu taikymu priėjome prie jo ir sutūpėme. Vaikai pailsėję greit pakilo ir pasklido po mišką, o mes su sese likome sėdėti. Buvome pasimetusios ir nebežinojome kaip ir kur link planuoti tolimesnę savo kelionę. Dėl alinančios sausros ir gaisrų sudegė ne vienas kaimas su visais gyventojais. Kelias į Kazanę buvo uždarytas, o būtent ten turėjome važiuoti toliau.
Pajutau priešais save stovintį vieną iš senolių, todėl paklausiau:
-Ką mums daryti toliau? Kur važiuoti?
-Kokį kelią pasirinksi tuo ir eik.
Nusprendėme nebesiveržti nei į Kazanę, nei į Samarą nei kur kitur. Svarbiausia nuvažiuoti į Likovo kaimą, o toliau bus matyti. Padėkojau senoliui. Patraukėme atgal. Dabar išsimaudėme šaltinyje. Vanduo buvo šaltas ir į jį būtinai reikėjo murktelėti. Tai padarius išlindome iš vandens kaip naujai gimusios. Ėjome per mišką, po to per pievą ir vėl mišką. Atsidūrę prie ežero vėl buvome sukaitę, todėl su malonumu sukritome į vandenį. Kai sugrįžome į namą, buvo jau pavakarys, todėl susirinkome savo daiktus ir išvažiavome Novgorodo link.
Laukė dar viena sunki ir varginanti diena.
Ankstų sekančios dienos rytą išvažiavau į milicijos poskyrį pasiimti eismo įvykio protokalą. Ten išlaukiau iki pietų. Besėdint mažame kambarėlyje ant suoliuko galvoje išgirdau man sakant:
-Žmogus yra vientisas. Jame viskas. Su meile ir nuolankumu sujunk savyje valdžią ir jėgą, - pagalvojau, ką tai galėjo reikšti?
Avarijos kaltininkas taip ir napasirodė. Turėjau laukti kol milicininkai atveš jį iš namų. Taip ir neatvežus, pagaliau atidavė protokolą. Jo išvadoje buvo parašyta, kad dėl eismo įvykio girtuoklis nekaltas.
-Kaip nekaltas? - paklausiau negalėdama patikėti tuo ką išgirdau.
-Taip. Jis užmigo prie vairo, o užmigti nėra nusikaltimas, - ramiai paaiškino milicininkas.
-Užmigo prie vairo! O tai, kad jis buvo girtas ir neturėjo jokių dokumentų tai irgi ne nusikaltimas? O tai, kad tas užmigęs galėjo mus užmušti irgi ne nusikaltimas? - mano pasipiktinimui nebuvo ribų.
-Apie jo girtumą ir dokimentus duomenų nėra, - lygiai taip pat ramiai atsakė milicininkas ir nelaukdamas mano klausimo pridūrė,- jei turite pretenzijų budėjusiems pareigūnams rašykite skundą. Jį reikia pateikti į centrinę milicijos būstinę N.Novgorode.
Grįžusi į miestą, likusią dienos dalį su Tatjana laksčiau po miestą dėl migracijos dokumentų. Iškilo problemos dėl mano ir sesers komercinių vizų. Su jomis galėjome gyventi tik viešbutyje ir jokie pažįstami ar giminaičiai čia netiko. Apvažiavome kelis viešbučius, bet nieko nepešusios nutarėme viską paprasčiausiai išsiųsti paštu ir palikti likimo valiai. Namo grįžome pavargusios, sukaitusios ir alkanos. Tokie pat sukaitę ir pavargę buvo mūsų laukusieji namuose. Vienintelė atgaiva ir malonumas buvo šaltas vanduo.
Kita diena buvo ne ką geresnė už buvusią. Turėjau susitikti su advokatu,j am ketinau patikėti teisinę žalos atlyginimo pusę. Nuojauta sakė, kad tai tik tuščias pinigų ir laiko švaistymas, bet inercija ir taisyklių vaikymasis darė savo. Vėl sukausi po miestą kaip voverė. Nuo advokato pas ekspertą, nuo eksperto pas notarą, nuo notaro pas advokatą. Pritrūkau grynųjų pinigų, o kai nuėjau prie bankomatą pasipinigauti pasirodė, kad baigėsi kortelės galiojimo laikas. Sukrapščiau visą valiutą kiek tik turėjau, to pakako ir notarui ir advokatui. Dar vienas tūkstantis į balą.
Du metus vis klibinau savo advokatą prašydama informuoti kaip sekasi. Pirmus metus sulaukdavau pažadų, o vėliau nieko. Tyla, girto vairuotojo pranašystė išsipildė.
Nukaitusi ir suplūkusi grįžau pas laukimo išvargintus vaikus ir sesę. Ši vis dar blogai jautėsi, todėl nutarėme nedelsti ir važiuoti į Likovo kaimą. Susinešėme savo dėžes į mašiną ir išvažiavome. Šį kartą iš miesto išvažiavome greičiau nei savaitgalį, bet ir šį kartą teko pastovėti mašinų kamščiuose. Pagaliau išvažiavus iš miesto ėmėme sekti žemėlapį ir kelią. Kuo arčiau tikslo artėjome tuo kelias darėsi prastesnis. Kažkada asfaltuotas kelias buvo išmušinėtas duobėmis, tarsi sušaudytas. Maksimalus greitis dvidešimt kilometrų. Greičiau važiuojant imdavome springti dulkėmis. Pro išdaužtą ir plėvele užklijuotą langą skverbėsi kelio dulkės ir mūsų miegamasis virto dulkių poligonu. Privažiavome Chocholos kaimą, nuo jo išvažinėtu lauko keliu pasukome link Likovo. Jau temo kai įvažiavome dar į vieną kaimą. Nuo jo iki tikslo buvo likę tik šeši kilometrai. Kelias per mišką, bet mums tai atrodė niekis. Mums nepasakė, kad praūžus uraganui kelias užverstas. Pirmus penkiasdešimt metrų prasibrovėme braižydami mašinos šonus,tačiau toliau atsitrenkėme į skersai kelią gulintį medį. Siauroje kelio provežoje šiaip ne taip apsisukę grįžome atgal. Miško laukymėje sustojome ir nutarėme pernakvoti. Buvo labai sausa, todėl kurti laužą nedrysome. Krimtome sausainius, užgerdami vandeniu. Kai pasistatėme palapinę, buvo naktis. Greit sukritome į vidų ir užmigome. Pabudau nuo nepaliaujamo skruzdėlių lakstymo. Neapsikentusi atsikėliau ir nuėjau miegoti į mašiną.
Ryte visi išvarginti skruzdėlių antpuolio, lindo iš palapinės. Ilgai purtėme skrusdėles iš rūbų, miegmaišių, palapinės. Tokios jų galybės dar nebuvau mačiusi. Tarsi būtumę miegoję ant skrusdėlyno, bet keisčiausia buvo tai, kad jos nekando. Iškračiusios paskutinius nariuotakojus, nuvažiavome atgal į Chocholų kaimą. Ten buvo kitas, aplinkinis kelias. Juo ir pasukome. Važiavome išvažinėtais laukais. Pakeliui kaip žmones sutikdavome kaimo namus. Senučius, medinius, išpuoštus,i šdabintus. Vienuose kaimuose jų buvo daugiau, kituose vos keturi ar trys. Daugelis jų negyvenami, kiti jau įgriuvę, bet vis dar gyvi. Gyvi ir laukiantys sugrįžtančių ir mylinčių savo vaikų.
Važiavome kaip į nežinią, keliais per pievas. Jie vis šakojosi ir mes kaip fantastiniame filme vis sukome ir sukome tai į kairę tai į dešinę neturėdamos nei menkiausio supratimo kur nuvažiuosime. Pagaliau išvažiavę iš miško, priešais pamatėme kaimą. Tai buvo didžiausias iš mūsų sutiktų. Tai ir buvo ieškotasis Likovas. Važiavome ir vėl gerėjomės namų raižiniais. Nemažai namų čia turėjo naujus šeimininkus. Jų langai ir durys buvo plastikiniai, be gyvybes, be džiaugsmo. Tarsi iškastruoti. Jie stovėjo negyvi ir namai, stovėję greta, buvo kupini baimės ir laukimo. Kuo toliau važiavome, tuo labiau jautėme aplink tvyrantį liūdesį.
Sustojome, norėjome apsidairyti ir apsispręsti kur važuoti, kur yra reikalinga mums vieta. Jautėme, kad tai yra netoli vandens, todėl nuvažiavome prie upės. Ji tekėjo kaimo pakraštyje. Pervažiavę per rąstinį tiltelį ir nedideliį miškelį, išvažiavome į aikštelę. Ji rėmėsi į upės vagą. Čia išsimaudyti atvažiuodavo ir ateidavo kaimo gyventojai. Kai kurie atvažiavėliai buvo privažiavę prie pat vandens ir ramiausiai ją plovė. Pakvipo Maskva ir maskviečiais su jų vartotojišku požiūriu į viską aplinkui. Štai šitie žmonės perka apleistus namus ir savo vartotojiškais veiksmais atima jų gyvybes. Tai baisu, bet būtent toks yra šios visuomenės pasirinkimas.
Išsiritome iš mašinos ir neilgai trukus jau taškėmės vandenyje. Šioje upės vietoje buvo pakankamai gilu, todėl su didžiausiu malonumu nardėme ir plaukėme, bridome ir šokome. Bet tai nebuvo ta vieta, kurios mums reikėjo. Tai buvo netoli, bet kitur. Pailsėję ir atsigaivinę nutarėme ieškoti toliau. Grįžome atgal į kaimą ir pasukome kitu keliu, vedančiu prie upės. Miško laukymėje pasistatėme mašiną ir nutarėme eiti pėsčiomis. Priėjome seną stovyklavietę prie pat upės kranto. Čia upė buvo sekli. Giliausioje vietoje vanduo siekė kelius. Vakai vėl sušoko į vandenį. Jie bėgo, krito vėl bėgo ir krito. Po tiekos dienų įkalinimo miesto bute, tai buvo tikras džiaugsmas.
Atsistojau prie laužavietės ir išgirdau:
- Ji jums.
Apsidairiau. Kiek gilau miške augo aukšta pušis ir beržas. Mane pakvietė ir kai priėjusi apkabinau storą pušies kamieną, pajutau kaip man kažką perdavė. Tai buvo senoji rusų dvasia. Štai dėl jos mes ir turėjome čia atvažiuoti. Supratau, kad ją turime nuvežti į Svetlojarą trims senoliams.
Netoli augusi pušis, paprašė prieiti seserį. Ši blogai jautėsi, todėl kone keturiomis prišliaužė prie medžio ir susmuko prie jo kamieno. Šis medis augo jai ir laukė jos. Prie jo pasėdėjusi ji pasijuto geriau. Mane pakvietė kitos, tolėliau augančios pušys. Apkabinau kiekvieną iš jų ir padėkojau. Jaučiausi tarsi bučiau namuose.
Vaikai laimingi lakstė po upelį, net gaila buvo juos išprašyti iš vandens, bet buvome nutarusios važiuoti iki artimiausio vienuolyno ir ten pernakvoti. Vėl susėdome į mašiną ir pasukome nauju keliu į Rustai kaimą. Kelias buvo smėlėtas ir ėjo per mišką. Be džipo čia geriau nesirodyti, tad mums pasisekė. Čia miško kelias taip pat šakodavosi ir mes sukome tai kairėn, tai dešinėn, kaip galvoje sušviesdavo. Kai pagaliau išvažiavome iš miško, atsidūrėme smėlio dykynėje. Nežinojome kur važiuoti toliau, o nuo intensyvaus dairymosi į šalis, sulėtinome greitį ir įklimpome smėlyje. Kasėmės gerą valandą. Suvilkome ir sukišome po ratais visas aplinkui besimėčiusias lentas, o sesuo vykdė tolesnio kelio paiešką. Kai išsikrapštėme iš smėlynų, jau žinojome kaip važiuoti toliau. O toliau buvo dar baisiau. Siauru liepteliu pervažiavome siaurą upelį ir pasiekėme upę. Per ją ėjo tai, kas liko iš kažkada buvusio tilto. Rąstai buvo nevienodo skersmens ir be skersinių lentų, o tarp jų žiojėjo plyšiai. Pro juos matėsi upės vanduo, o iki jo buvo apie dešimt metrų ir jokių turėklų. Jei krisi, tai be stabdžių. Pats tltas apie penkiasdešimt metrų ir buvo akivaizdu, kad juo važinėjama mašinomis.
-Tu, ką išprotėjai? Tokiu tiltu važiuoti? - sušuko sesuo.
-Turi pasiūlymų? Gal nori važiuoti atgal ir springti dulkėmis?
-Ne, - su baime akyse, bet ryžtingai ištarė sesuo.
Su baime akyse ir aš palengva ėmiau važiuoti ''tiltu''. Juo ramiausiai ėjo berniukas. Sustojome prie jo paklausti ar teisinga kryptimi važiuojame. Labai jau nesinorėjo suklysti. Mes nesuklydome, taigi apmirusios iš baimės važiavome toliau. Kai pagaliau pasiekėme kitą kranto pusę su palengvėjimu atsikvėpėme, atsileido visi raumenys ir mes patogiai atsilošėme sėdynėse.
4 dalis
Pagaliau asfaltas. Galima ir muzikytės pasiklausyti, tik gaila nuo smūgio sugedo CD grotuvas. Atsipalaidavusios šnekučiavomės, sesuo protarpėmis žvilgčiojo į žemėlapį. Iki artimiausio vienuolyno buvo apie penkasdešimt kilometrų. Nežinant kelio reikia važiuoti daugiau nei valandą. Pasiekeme sankryžą, kur sukti neaišku. Kitoje kelio pusėje buvo nedidelė parduotuvė. Nuėjau paklausti ir apsipirkti. Iš pardavėjos sužinojau, kad į vienuolyną įleidžia tik lankymo valandomis, po to uždaro vartus ir labanakt iki ryto.
Kadangi reikės grįžti pas senolius į Svetlojarą, tai nutarėme ten važiuoti dabar. Pasukome link pažįstamo kaimo ir devintą valandą vakaro buvome Tatjanos sodybos kieme. Planavome pasistatyti palapinę kieme, bet prieš tai paskambinome Tatjanai, kad kaimynai blogą pamanę neužpultų. Pasirodo neveltui apsidraudėm. Kaimynė turėjo namo raktus ir davė juos mums. Koks neišpasakytas džiaugsmas buvo kai atsidūrėme name. Arbatos užsikaitėm, košės išsivirėm ir sukritę į miegmaišius užmigome.
Ryte niekur skubėti nereikėjo, buvome patys sau ponai ir šeimininkai. Dar kaimynė atėjo ir atnešė visą maišą šviežių daržovių. Pasaka, net sesers savijauta pagerėjo.
Susikrovėme daiktus, užrakinome namą. Padėkojome jam už prieglobstį ir šilumą. Buvo liūdna. Kai įlipome į mašiną ir paskutinį kartą pažvelgėme į namą, išgirdome jo nebylų šauksmą, prašymą ir kone maldavimą nepalikti. Sėdėjome su sese suglumusios ir apsiverkėme iš bejėgiškumo.
-Jis jaučia, kad jį nugriaus. O varge! - pralemenau.
-Tokių namų pas mus nėra, - liūdnai pritarė sesuo.
Dar minutę pastovėjome kieme ir atsisveikinusios išvažiavome. Pažįstamoje mašinų stovėjimo aikštelėje pasistatėme mašiną ir smėlėta alėja patraukėme link ežero. Išsimaudę takučiu pakilome ant kalniuko. Medinė bažnytėlė buvo atidaryta ir mes užėjome į vidų. Ten mus pasitiko Rodonežskio ir Pantilimono ikonos. Ot tai įdomu, štai kur susitikome. Vadinasi nelabai daug nuo kelio nukrypome. Kiek pralinksmėjusios patraukėme link šaltinių ir trijų senolių kapo. Su savimi nešėmės puokštelę sausų lavandų. Jas dukra buvo nuskynusi iš mūsų darželio ir pririšusi mašinoje prie veidrodėlio. Visą kelionę jos maskatavo mums prieš nosį, primindamos namus, o dabar keliavo į savo paskirties vietą. Prie senolių kapų uždegėme žvakutes ir pasmilkėme lavandas. Norėjome perduoti jiems rusų dvasią, bet jie jos neėmė. Liepė mums nuvežti ją į vieną iš N.Novgorodo vienuolynų.
Širdyje buvo taip gera ir lengva, norėjosi šokti ir dainuoti. Su sese ėmėme suktis ratu aplink kryžius ir dainuoti.
-Žiūrėkit, žiūrėkit, žaltys! - sušuko sūnus.
Nubėgome pasižiūrėti. Išties tai buvo maždaug metro ilgio žaltys. Jis nebėgo nuo mūsų, o vis sukinėjosi aplink, tai pasislėpdamas tai vėl išlysdamas. Dukra puolė filmuoti, o šis nei kiek nesibaimindamas prašliaužė jai per kojas. Vaikams buvo džiaugsmo, o žaltys gerą pusvalandį leido grožėtis savimi, kol pagaliau dingo. Dar kiek pasėdėjusios ant suoliuko, pašaukėme vaikus ir patraukėme keliuku atgal. Dar kartą išsimaudėme šaltinio vandenyje ir gerokai pažvalėję nuo šalto vandens, grįžome prie ežero.
Kelionei skirtas laikas ėjo į pabaigą. Rytojaus dieną planavome važiuoti namo, į Lietuvą. Paskutinę dieną norėjome ramiai praleisti prie Svetlojaro ežero ir pasimėgauti vandens vėsa ir ramybe. Vakarop išvažiavome į N.Novorosijską. Užsukome į pakelėje stovėjusi vienuolyną, tačiau šis pasirodė jau užrakintas. Na ką gi, užrakintas tai užrakintas. Nutarėme užsukti į kitą vienuolyną.
Dar vieną, dabar jau paskutinę naktį nakvojome pas Tatjaną. Atsisveikindamos per jėgą įbrukome pinigų. Kažkodėl jaučiau, kad turiu juos duoti ir kaip pasirodė vėliau, būtent tokią pinigų sumą reikėjo sumokėti kaip baudą, už pažeistą migracijos procedūrą. Buvo keista, kad ji nepasidomėjo kaip mums sekėsi ir ką ketiname daryti vienuolyne. Gal atrodėme kaip nesusitūpėjusios kvailės, gal? Padėkojome Tatjanai ir atsiprašėme už taip netikėtai užtrukusią mūsų viešnagę.
Nuvažiavome į Pečersko vyrų vienuolyną, įsikūrusi prie Volgos upės. Buvo ryto metas, žmonių nebuvo daug, taigi ramiai sau vaikštinėjome ir apžiūrinėjome. Kieme buvo senovinių antkapių muziejus, o gal ir tikri kapai. Labai jau jie keistai išdėlioti ir skirtingų amžių. Visur tvarkinga, tylu. Užėjome į vieną cerkvę. Joje šviesa krito tik pro nedidelius langus, todėl viduje buvo prieblanda. Sienos ir lubos išpieštos tamsiais ornamentais ir piešiniais, nuo jų viduje buvo dar tamsiau, bet tuo pačiu ir jaukiau. Dareisi kažkoks nematomas, nepastebimas. Atsisėdome prie kolonos, ramiai stebėdamos kaip patarnautojos valo ornamentuotas grindis ir jautėme kaip paliekame čia tai ką atvežėme, tai ką turėjome palikti.
5 dalis
Dar kiek pavaikščioję po vienuolyno kiemą, pasukome išėjimo link. Prie mašinos mus sustabdė linksmo veido, rusvaplaukis vienuolis. Betarpiškai mus užkalbinęs jis paklausė:
-Merginos, ar nepavežtumėte iki miesto centro?
-Jei tik kelią parodysite, visada, - atsakiau patenkinta tuo, kad turėsiu kelio žinovą.
Visą kelią iki pat miesto, linksmai šnekučiavome, o išlipdamas jis paprašė, kad užrašytume jam visus mūsų vardus. Žadėjo grįžęs pasimelsti už mus, kad mums sektusi kelionėje. Davėme jam popieriaus skiautę su vardais ir atsisveikinome .Patraukėme link miesto centre buvusios kremliaus sienos .Praėjusios pro senovinius vartus, patraukėme link netoliese buvusios cerkvės. Užėjusios pasėdėjome akmeninių mūrų vėsoje, apžiūrėjome į sienose palaidotų žymių žmonių antkapines lentas ir išėjome. Link mašinos ėjome požemine perėja. Ja einant išgirdome gitaros garsus, vėliau išgirdome ir dainuojant. Dainavo jaunas vaikinukas, atsirėmęs į perėjos sieną .Atidavėme likusius pinigus ir atsistoję atokiau klausėmės jo dainos. Daina, atsimušdama į perėjos sienas skambėjo kaip varpas. Buvome priblokštos tuo, ką jis dainavo. Jis dainavo apie vėjo ir bangų blaškomą laivą, kuris nepaisydamas sunkaus kelio ,nebodamas audrų ir nesėkmių, plaukia pirmyn į tikslą. Kažkodėl jautėme, kad ši daina skirta mums.
-Klausyk, ką mums dar mažai vargų buvo? -paklausiau sesers.
-Nieko nesuprantu ,- liūdnai atsakė sesuo, ji blogai jautėsi.
Visą kelionę varginęs silpnumas sustiprėjo, ėmė pykinti .Ji sėdėjo mašinoje ir dejavo ,o mes niekuo negalėjome jai padėti. Jaučiau, kad šalia yra vienas iš Svetlojaro senolių, o tai reiškė ,kad dar kažką turėsime padaryti. Mačiau, kad vieta, į kurią mums dar reikia nuvažiuoti, randasi aukščiau Maskvos prie ežero .Išstudijavome žemėlapį ir nutarėme važiuoti iki to ežero, o ten sustoti nakvynei. Radome ežerą, jis buvo Žestylovo kaime. Beieškant vietos stovyklavietei, aptikome bažnyčią .Ji jau buvo veikianti, nors didesnėje jos dalyje vyko statybų darbai. Matyt tai buvo viena iš bažnyčių, kurioje dar visai neseniai buvo sandėliai. Bažnyčios teritorija buvo aptverta nauja metaline tvora, o šalia jos buvo išsekęs tvenkinys. Jame turškėsi antys. Štai čia mums ir reikėjo atvažiuoti, tik dar nesupratome ko.
Susiradome vietos palapinei.Tai buvo visai netoli ežero. Čia pat juodavo laužavietės nuodeguliai, todėl nesibaimindami užkūrėme laužą ir išsivirėme arbatos. Ežero krantas buvo smėlėta, todėl su malonumu išsimaudėme vakaro prieblandoje. Kitoje ežero pusėje mirksėjo deginamų laužų šviesa ir sklido stovyklaujančių žmonių balsai. Palei pat vandens paviršių praskrisdavo viena kita kregždė. Greitai sugulėme ir sumigome. Rytojaus dieną mūsų laukė sunki ir varginanti kelionė. Ryte užsukome į bažnyčią. Ją mums atrakino ir įleido į vidų. Viduje taip pat tebevyko statybos darbai, bet aplink buvo švaru ir tvarkinga. Uždegėme žvakutes ir atsisėdome kamputyje. Čia liko su mumis atkeliavęs senolis. Dabar mes galėjome važiuoti namo. Taip ir padarėme. Važiavome vis artyn link Rusijos pasienio, trumpam sustodami pavalgyti. Prie pasienio priartėjome sutemus. Pasirodė audros debesys, ėmė žaibuoti ir griaudėti. Alinanti sausra ir karštis liko už mūsų nugarų. Kai priartėjome prie pasienio jau smagiai lijo. Vėl pamažėle slinkome ilgoje mašinų eilėje ,vėl buvo naktis ir vaikai miegojo. Mes kankinomės sėdynėse ,miegas tolydžio merkė akis ir norėjosi tik vieno-greičiau ištrūkti iš šios grandinės .Kai eilinį katrą nubudusi, puoliau paskui tolstančią mašiną, atsidūriau po šlagbaumu. Šis staiga krito tiesiai ant priekinio stiklo ir jį sudaužė.
-Tu ką, moterie, išprotėjai? - staiga pabudau ir surikau, neslėpdama pasipiktinimo.
-O ko čia lendi? - taip pat pasipiktinusi atrėžė posto būdelėje sėdėjusi dručkė.
-Nepastebėjau, bet tai nereiškia, kad turi man stiklą daužyti. Gal dabar nori sumokėti?
Mačiau jos akyse baimę, bet man norėjosi tik vožti ja. Puikiai žinojau, kad pradėjusi bylinėtis baigsiu tuo pačiu kuo ir N.Novgorode, o viskas tik dėl to, kad nepasirūpinau normaliu mašinos draudimu. Dabar tai būtų ne mano, o tik draudėjų skausmas ir rūpestis.
Vėl dokumentų pildymas ,mašinos tikrinimas. Reikia pripažinti, kad rusų pasieniečiai buvo supratingi. Pamatę mažamečius vaikus, jie be didelių tikrinimų mus praleido į Latvijos pasienio teritoriją. Latviams mes kažko užkliuvome. Matyt smalsumas pagavo. O iš kur važiuojate, o kodėl mašina sudaužyta, o dokumentus dėl eismo įvykio turite?
-Turime, - atsakiau ir neketinau daugiau nieko aiškinti.
-Važiuokite į rentgeno patikrą, -išgirdau kaip balsą iš dangaus.
-Kas čia per cirkas? Jūs dar ir tokią turite? Įdomu ko ieškosite? - mano pasipiktinimui nebuvo ribų.
Pasieniečiai tarsi susigėdę, gūžčiojo pečiais, bet turėjo vykdyti kažkokio vado nurodymus. Man tai reiškė, kad trečią valandą nakties turėsiu lupti iš mašinos miegančius vaikus. Buvau be galo pikta. Visi stovėjome sustirę nakties vėsoje ir laukėme kada mūsų mašiną patikrins.
-Jūs bent galite pasakyti ko ieškote, mes ką į nusikaltėlius panašūs? Rusai mūsų nelietė, o čia beveik savi, latviai, - negalėjau nusiraminti.
-Toks formalumas, - neturėdamas ką pasakyti atsakė pasienietis ir pridūrė, - Jau galite važiuoti.
Susėdome į mašiną ir išvažiavome iš pasienio posto kaip į laisvę. Buvo gili naktis, lijo. Važiuoti kur nors toliau nesinorėjo. Tamsoje buvo sunku orientuotis nežinomame kelyje, todėl su seserimi nusprendėme rasti posūkį į mišką ir sustoti nakčiai. Taip ir padarėme. Įsirangiau į ''miegamąjį'' šalia vaikų. Lietus barbeno į mašinos stogą, karts nuo karto sužaibuodavo ir sugriaudėdavo. Buvome pavargę ,todėl nepaisant audros užmigome ,nes kai pabudome jau buvo vėlyvas rytas. Kiek susitvarkę ir pavalgę važiavome toliau. Sesuo visai sublogo, todėl atsigulė ant galinės sėdynės. Dukra užėmė šturmano pareigas. Pakelėse matėme išvartytus medžius. Ne vienoje vietoje jie buvo nugriuvę skersai kelio. Laimė, kad mums važiuojant keliai jau buvo pravalyti nuo medžių išvartų. Naktį buvo prasiautęs galingas uraganas, vietomis išguldęs ištisus hektarus miško. Vaikai buvo išvarginti kelionės, todėl pasiūliau grįžtant užsukti į Druskininkus ir išsimaudyti vandens parke. Visi džiaugsmingai sutiko linksmą žinią, tik sesuo sudejavo ir pasakė:
-Tiekto, pakentėsiu.
Priartėjus prie Daugpilio, prie kelio nuorodos sukome į kairę ir...pajutau smūgį. Mašina išlėkė į kelio posūkį ir sustojo. Nespėjau susivokti, o kai susivokiau pasidarė gėda. Dėl mano kaltės, praskriejusi dar dešimt metrų, stovėjo sudaužyta mašina. Ji atsitrenkė į užpakalinį mano mašinos ratą. Darydama posūkį į kairę, aš nepastebėjau antra juosta važiavusios mašinos.
-Mano kaklas, kaklas, - ėmė dejuoti sesuo.
Jos galva buvo būtent toje pusėje į kurią trenkėsi mašina.
-Paduok man termometrą, man taip bloga, - paprašė sesuo.
Padaviau jai termometrą, kurį ji vežiojosi visą kelionę .Mums nei karto nebuvo toptelėjusi mintis pasimatuoti temperatūrą. Palikau seserį ir nuskubėjau prie nukentėjusios mašinos. Ten visi buvo gyvi. Susikrimtusi atsiprašiau, ramindama, kad turiu draudimą ir visos remonto išlaidos jiems bus sumokėtos. Tai buvo lenkai, jie nemažiau už mane buvo susikrimtę, bet matydami iš mašinos pabirusius ir išsigandusius vaikus tik kartojo:
-Kaip tai galėjo atsitikti? Kaip tai galėjo atsitikti?
Grįžau prie savo mašinos, seseriai skaudėjo kaklą ,temperatūra 40 laipsnių. Gal visą kelionės laiką ji karščiavo ?Apmuturiavau jos kaklą rankšluosčiu, kad mažiau judėtų.
Sulaukėme policininkų, jie surašė eismo įvykio protokolą ir pasakė ,kad turėsiu važiuoti į Daugpilio policijos nuovadą. Kai ėmiau klausinėti kaip ten nuvažiuoti, jie tik mostelėjo ir pasakė :
-Važiuok, čia ir taip viskas aišku.
Ir aš nuvažiavau. Antrą kartą mūsų džipas mus išgelbėjo. Po tokių smūgių jis vis dar važiavo ir kuo puikiausiai. Mintis apie Druskininkus mirė kartu su viltimi nors kiek atsigriebti už visus kelionės vargus. Skubėjome greičiau į netoli namų esančią ligoninę. Kai pagaliau ją pasiekėme, kiek lengviau atsikvėpėme. Buvome netoli namų, buvome ten kur tikėjomės sulaukti pagalbos. Sesei buvo lūžo kaklo slankstelio atauga .Uždėjo kaklo įtvarą ir išleido namo. Su juo turės vaikščioti visą mėnesį.
-Viešpatie ,kaip aš dabar atrodysiu, kaip man reikės darbe pasirodyti? - verkė sesuo sėsdama į mašiną. Jos galva atrodė kaip padėta ant padėklo.
Pagaliau grįžome į namus, bet džiaugsmo nebuvo. Krūva neatsakytų klausimų ir traumuota sesuo. Bandžiau aiškintis, kas gi čia vyksta?Kokią klaidą mes padarėme?
-Daug pykčio prisikaupė Rusijoje. Ji valosi per jus. Pas tave kenčia technika, pas seserį sveikata, -išgirdau, bet man nepalengvėjo. Sesuo taip blogai jautėsi, kad tik grįžus, krito name ant grindų. Pakilti į palėpę neturėjo jėgų ,o svetainėje stovinti lova jai buvo per minkšta. Paklojau jai guolį tiesiog ant kilimo. Taip ji išgulėjo beveik dvi savaites. Temperatūra nekrenta. Bandėme analizuoti situaciją. Žinojome, kad tik tokiu būdu galima pagerinti savijautą, bet viskas ką sugebėjome išsiaiškinti - buvo tik sesers ateities baimė. Ji bandė su ja kovoti, bet jai tai sunkiai sekėsi. Dar išsiaiškinome, kad kažkada mes inicijavome arijų dalies persikėlimą į vakarus. Mūsų tikslas buvo sukurti ten meilės miestą.
Po kelių dienų susisodinusi vaikus į kitą mašiną, susiruošiau pas brolį. Grįžtant namo mašina sustojo ir nei iš vietos. Teko prašyti pagalbos, kad mašiną nuvilktų iki dirbtuvių. Namo grįžome tik naktį.
Mašiną tvarkė tris dienas ir galiausiai pasakė, kad neranda priežasties. Kai nuvažiavau jos parsitempti, pamačiau, kad prie mašinos kažkas stovi. Paklausiau:
-Ką man daryti?
-Atleisti sau.
-Tėve, ar, tu, man atleidai?
Pajutau, kaip kažkas uždėjo ranką man ant galvos ir išgirdau:
-Senai.
Man tarsi akmuo nuo širdies nukrito. Priešais pamačiau baltą šviesą. Stengiausi ištirpti joje ir kuo labiau joje tirpau, tuo labiau jaučiau kaip tarsi ledas atitirpsta mano širdis. Pasidarė taip lengva. Dabar užgriuvusios nesėkmės tarsi atitolo ir pasislėpė už kampo. O kai nematai jų ir širdį ne taip skauda.
Nutempiau mašiną į kitą miestą, pas kitus meistrus. Likau be mašinų. Ką gi. Grįžau namo. Čia vienas po kito ėmė karščiuoti vaikai. Temperatūra iki keturiasdešimties ir taip tris dienas. Dar vienas klaustukas. Galva virė, jaučiau, kad viskas tarpusavyje susiję, bet kas?
Po namus slankiojo kažkoks šešėlis, jautėme jo pyktį, nepasitenkinimą. Visa tai augo ir mumyse. Kai supratome ,kad mes savo neigiamomis emocijomis ir mintimis jį maitiname, viskas sustojo. O kai atsiprašėme už savo mintis, viskas išsisklaidė ir dingo. Kaip paprasta, kai suvoki kas dedasi. Vaikai pasveiko. Sesuo pažvalėjo. Gliaudėme savo klausimus toliau.
Taigi, mes vedėme arijus į vakarus. Mūsų tikslas buvo Kalotė. Būtent čia turėjo būti sukurtas meilės miestas. Tik dabar supratome kodėl Kalotės ežeras yra širdies formos. Kažkada ties Volokolamsku įvyko mūšis su vietiniais gyventojais. Čia žuvo sesuo. Būtent todėl, ties ta vieta mus ištiko pirmoji nelaimė. Likę arijai traukė toliau į vakarus ir prie Daugavos upės vėl įvyko susirėmimas. Ten žuvau aš. Tie, kurie liko, tęsė savo kelionę, bet jų dvasia nebebuvo tokia stipri. Tada mes taip ir nesugebėjome įvykdyti savo siekių. Bet kas mes esame dabar, kad galėtume tęsti kažkada pradėtą darbą? Kaipgi mūsų kelionė per Rusijos miestus? Juk mes tik pradėjome kelionę.
-Ko nepadarė duktė, užbaigs tėvas, - išgirdau.
Tai reiškė, kad turėsiu paskambinti V.N.Morozui ir paprašyti, kad jis padarytų tai, ko nepadarėme mes. Aš paskambinau, jis susidomėjęs manęs išklausė ,paprašė ,kad aš viską surašyčiau ir jam atsiųsčiau. Taip ir padariau, nurodydama terminą iki kada visą reikia atlikti.
Sesers sveikata pasitaisė, o tai reiškė, kad mes einame teisingu keliu.
Saulė
