Pradėkim nuo to, kad akmuo kaip ir žmogus turi dvasią. Jei žmogus tai priima, tuomet jis atveria duris į visatos pažinimo pasaulį. Pažinimo kelias ilgas, bet įdomus ir užburiantis. Tai ne sėdėjimas mokyklos ar kurio kito alma-mater suole ir kalimas žmonių sugalvotų pasaulio modelių ir tarpusavio sąveikos dėsningumų. Gamtoje, iš kurios mus išplėšė, viskas sąveikauja kiek subtiliau. Čia, siekiant pažinimo, nėra įtampos, abejonių savo gabumais, tarpusavio konkurencijos, čia amžinas dialogas su gamta, kuri žino kiek daugiau nei mes įsivaizduojame. Kaip bebūtų keista, ta pati varna apie harmoniją ir darną šiai dienai suvokia žymiai daugiau už mus.

  Manau tiems, kas atvira širdimi atmetęs dogmas ir išankstinius nusistatymus siekia žinojimo, verta dažniau trumpam nuvykti į mišką. Nurimus jausmams, įsiklausyti į tylą ir vienu iš savo pojūčių pajusti akmens ar medžio tyų šnabždesį ar ramybę skleidžiančią energiją. O akmenys - tai ir raktas, ir langas į išmintį. Kalbama apie akmenis, kuriuose yra žinojimo ir išminties dvasia. Jų nėra labai daug, tačiau yra ir jie laukia mūsų. Žemaičiai kadais juos mokais vadino. Man jie kažkuom primena tėvą Stanislovą, nepasidavusį siauram religinio klano dogmatizmui, bet sugebėjusiam išmintingai plukdyti žmones meilės, pasitikėjimo, vilties, amžinųjų tiesų upe.

   Ne tik prie tokių akmenų baltai ateidavo patarimo visais gyvenimo klausimais, tai ne šventviečių ar alkaviečių akmenys, su kuriais galėdavo bendrauti tik žyniai.

   Tie, kas atėmė senajį tikėjimą, puikiai išmanė ką daro.To pasėkmė nepagarba žemei, saulei ir visai kūrinijai. Galiausiai iškėlus save akščiau visų, pradėjom niekinti patys save. Į galvas eilę tūkstantmečių kalant jog esam išskirtiniai homo sapiens, sėkmingai į tai įtikėjom. Tai naujosios religijos adeptų darbo žiedeliai, o vaisiai jau pradeda rodyti savo iškrypėlišką prigimtį....

   Žemėje žmogus lygus su visais, čia nėra nei viršesnių, nei pirmesnių. Pagarba turi įsivyrauti tarp visų gyvų būtybių Žemėje. Akmuo vienas iš jų. Tai ne kvietimas garbinti, tik gerbti kito buvimą šalia. Tik suvokus ir įsisąmoninus tai, įmanomas atviras dialogas su visomis mūsų planetos organines kilmės būtybėmis. Skaitant save viršesniu ar panašiai, prakalbint galima ne medį, akmenį ar varlę, bet tik savo vidurių turinį.

   Atėję miškan, privalėtume išreikšti jam savo pagarbą pasisveikindami žodžiu ar mintimis. Kaip tai bus atlikta nesvarbu. Juk atėję į svečius, neiname į svetainę ir nesėdam prie vaišių stalo, tai kodėl mes sau tai leidžiam miške. Gerbiant mišką ir ne tik, jis gerbs tave. Visi jo gyventojai suklus ir pradės stebėti tave. Tai procesas tapatus žmonių pasauliui, bet jis realiai egzistuoja.Tik po kurio laiko įgijus pasitikėjimą, įmanomas kontaktas. Jie skanuodami jūsų energetinį lauką, be mažiausios paklaidos nustato kas tu per paukštelis. Apgauti melo detektorių yra maža tikimybė, čia jokios. Tik apsivalę nuo įvairaus dvasinio purvo, kurį taip esam pamėgę, galim nerti į bendravimą su visa visata.

   Gamta nėra daugiakalbė postringautoja. Savo būtyje ji nepažįsta melo ir klastos, tinginystės ir lengvabūdiškumo. Jei to sieki galėtume keliauti kartu, taip kur kas saugiau. Bet kuriuo atveju čia galima tik praturtėti dvasiškai, plečiant savo galimybių ir pažinimo ribas.

Kartą Melnragės miške paklausus medžių kaip gyvenat, išgirdau pagalbos šauksmą:

-          Padėk, mus skriaudžia, mes patiriam nepagarbą ir skausmą...

Panašaus pagalbos kreipimosi teko išgirsti ir paminklinų akmenų dirbtuvėse Kisinių km. Čia pjaustomi lauko akmenys. Nepaisant tokio elgesio su jais, jie linki mums tik gero. Mūsų gyvenimas jų akimis juokingai menkas, o elgesys su savimi ir supančia aplinka juos glumina.

Galvok ir sukursi, ieškok ir atrasi - toks mano patarimas ir kreipinys.

Aurimas

Su Jumis sveikinasi šio puslapio leidėjai. Mes ne patys sugalvojome kurti šį internetinį puslapį.

Jeigu ne stipri Žemaitijos akmens dvasia, savo noru nebūtume to darę. Kurį laiką bendraujame su akmenimis ir jiems primygtinai prašant privalėjome paklusti jų šauksmui. Kalbantys akmenys, su kuriais tenka susidurti, čia yra tam, kad pasidalintų su žmonėmis sukauptomis žiniomis, savo ilgaamže išmintimi. Atėjo laikas kai jie nori prabilti į mus visus ir kiekvieną atskirai. Todėl šis tinklalapis – tai kvietimas atsiliepti tuos, kurie girdi ką kalba akmenys ir tuos kurie nori išgirsti.

Daugeliui žinomi Juodosios jūros pakrantės dolmenai (senoviniai megalitiniai statiniai, pastatyti iš didelių akmens luitų ar plokščių). Jų paskirtis senokai verčia sukti galvas ne vienos šalies mokslo vyrus, bet jie nežino vieno - dolmenas kaip ir akmuo neprabils į bet ką. O akmenų ne mažiau vertų nei dolmenai, apstu šalia Klaipėdos esančiuose miškuose. Prabyla tūkstantmečius ties Klaipėda esančiuose miškuose rymoję Žemaitijos dvasinio palikimo saugotojai.

Per mus, kuriems teko laimė juos išgirsti, jie kviečia ateiti. Kreipkitės į mus, dalinkimės mintimis, ieškokime atsakymų į rūpimus klausimus, bendraukime ir padėkime vieni kitiems.

Mes, lietuviai, esame tiesioginiai arijų palikuonys ir turėtume tuo didžiuotis. Taip, mums labai nepasisekė, kad krikščionybės inicijuota eilės pasaulio tautų istorijos valymo akcija stipriai palietė Lietuvą. Tačiau mūsų protėviai tai buvo numatę.

Jie žinojo, kad ne tik bus sunaikinti visi rankraščiai, bet ir visi tie, kurie juos rašė ir saugojo. Jie žinojo ir tai, kad iš žmonių atminties bus ištrintos žinios apie visatos sandarą, jos dėsnius, apie arijų atsiradimą ir jų paskirtį. Visa tai buvo padaryta gudriai užpildant susidariusias spragas religijos melu apdairiai sutapatinant religines šventes su pagoniškomis šventėmis. Pasisekė tolimųjų rytų kraštams, kurių nepasiekė ilgi inkvizicijos pirštai. Jie išsaugojo tai, ko juos mokė arijai. Tiesa, kai ką nemokšiškai pridėję nuo savęs. Visas pasaulis, o kartu ir mes kadais susižavėję aikčiojame klausydamiesi jų religijos pagrindų.

- Pabuskite, lietuviai, pabuskite užmigę arijai, - taip į mus kreipiasi ir prašo akmenys.

Jie pasiruošę ateiti mums į pagalbą žiniomis, patarimais, globa.Kadaise mūsų protėvių dvasios savanoriškai susitapatino su akmenimis tam, kad išsaugoję visas žinias, atėjus laikui vėl jas perteiktų mums. Tas laikas atėjo. Kviečiame prisijungti visus girdinčius, visus norinčius išgirsti ką mums nori pasakyti protėvių dvasios, įkalintos akmenyse.

Akmenys - gyvi.

Su pagarba ir meile Aurimas, Saulė, Vėjūnė.