Žemės magnetinis laukas priklauso nuo metalų kiekio, jų išsidėstymo žemėje. Beatodairiška iškasenų gavyba išderina žemės magnetinį lauką. Viena iš magnetinių audrų priežastis - metalų, esančių žemės gelmėse balanso pusiausvyros trūkumas. Dauguma užmerkia į tai akis, gyvena viena diena ir niurna visiems žinomą posakį: "po manęs nors ir tvanas". Bet juk tai nesitęs iki begalybės. Atėjo laikas pagalvoti, suvokti: kur eini? Žmogaus ardantys veiksniai mineralų, akmenų, stichijų, erdvės atžvilgiu iškreipė pirmapradį tyrumą ir akmenų, metalų pralaidumą.

Šernų miškas.

Randasi jisai vakarų Lietuvoje, Klaipėdos rajone, kairiajame Minijos upės krante. Važiuojant senuoju Klaipėda - Pėžaičiai plentu, pravažiavus Lėbartus, greitai pasiekiam Miniją, naujuoju tiltu kirtę upę, atsiduriame Šernų miške. Po dešine matosi senoji Šernų girininkija, o priešingoje kelio pusėje kadais buvusi garsi karčiama, dabar tai tik maža kaimo parduotuvėlė.

   Pradėkim nuo to, kad akmuo kaip ir žmogus turi dvasią. Jei žmogus tai priima, tuomet jis atveria duris į visatos pažinimo pasaulį. Pažinimo kelias ilgas, bet įdomus ir užburiantis. Tai ne sėdėjimas mokyklos ar kurio kito alma-mater suole ir kalimas žmonių sugalvotų pasaulio modelių ir tarpusavio sąveikos dėsningumų. Gamtoje, iš kurios mus išplėšė, viskas sąveikauja kiek subtiliau. Čia, siekiant pažinimo, nėra įtampos, abejonių savo gabumais, tarpusavio konkurencijos, čia amžinas dialogas su gamta, kuri žino kiek daugiau nei mes įsivaizduojame. Kaip bebūtų keista, ta pati varna apie harmoniją ir darną šiai dienai suvokia žymiai daugiau už mus.

  Manau tiems, kas atvira širdimi atmetęs dogmas ir išankstinius nusistatymus siekia žinojimo, verta dažniau trumpam nuvykti į mišką. Nurimus jausmams, įsiklausyti į tylą ir vienu iš savo pojūčių pajusti akmens ar medžio tyų šnabždesį ar ramybę skleidžiančią energiją. O akmenys - tai ir raktas, ir langas į išmintį. Kalbama apie akmenis, kuriuose yra žinojimo ir išminties dvasia. Jų nėra labai daug, tačiau yra ir jie laukia mūsų. Žemaičiai kadais juos mokais vadino. Man jie kažkuom primena tėvą Stanislovą, nepasidavusį siauram religinio klano dogmatizmui, bet sugebėjusiam išmintingai plukdyti žmones meilės, pasitikėjimo, vilties, amžinųjų tiesų upe.

   Ne tik prie tokių akmenų baltai ateidavo patarimo visais gyvenimo klausimais, tai ne šventviečių ar alkaviečių akmenys, su kuriais galėdavo bendrauti tik žyniai.

   Tie, kas atėmė senajį tikėjimą, puikiai išmanė ką daro.To pasėkmė nepagarba žemei, saulei ir visai kūrinijai. Galiausiai iškėlus save akščiau visų, pradėjom niekinti patys save. Į galvas eilę tūkstantmečių kalant jog esam išskirtiniai homo sapiens, sėkmingai į tai įtikėjom. Tai naujosios religijos adeptų darbo žiedeliai, o vaisiai jau pradeda rodyti savo iškrypėlišką prigimtį....

   Žemėje žmogus lygus su visais, čia nėra nei viršesnių, nei pirmesnių. Pagarba turi įsivyrauti tarp visų gyvų būtybių Žemėje. Akmuo vienas iš jų. Tai ne kvietimas garbinti, tik gerbti kito buvimą šalia. Tik suvokus ir įsisąmoninus tai, įmanomas atviras dialogas su visomis mūsų planetos organines kilmės būtybėmis. Skaitant save viršesniu ar panašiai, prakalbint galima ne medį, akmenį ar varlę, bet tik savo vidurių turinį.

   Atėję miškan, privalėtume išreikšti jam savo pagarbą pasisveikindami žodžiu ar mintimis. Kaip tai bus atlikta nesvarbu. Juk atėję į svečius, neiname į svetainę ir nesėdam prie vaišių stalo, tai kodėl mes sau tai leidžiam miške. Gerbiant mišką ir ne tik, jis gerbs tave. Visi jo gyventojai suklus ir pradės stebėti tave. Tai procesas tapatus žmonių pasauliui, bet jis realiai egzistuoja.Tik po kurio laiko įgijus pasitikėjimą, įmanomas kontaktas. Jie skanuodami jūsų energetinį lauką, be mažiausios paklaidos nustato kas tu per paukštelis. Apgauti melo detektorių yra maža tikimybė, čia jokios. Tik apsivalę nuo įvairaus dvasinio purvo, kurį taip esam pamėgę, galim nerti į bendravimą su visa visata.

   Gamta nėra daugiakalbė postringautoja. Savo būtyje ji nepažįsta melo ir klastos, tinginystės ir lengvabūdiškumo. Jei to sieki galėtume keliauti kartu, taip kur kas saugiau. Bet kuriuo atveju čia galima tik praturtėti dvasiškai, plečiant savo galimybių ir pažinimo ribas.

Kartą Melnragės miške paklausus medžių kaip gyvenat, išgirdau pagalbos šauksmą:

-          Padėk, mus skriaudžia, mes patiriam nepagarbą ir skausmą...

Panašaus pagalbos kreipimosi teko išgirsti ir paminklinų akmenų dirbtuvėse Kisinių km. Čia pjaustomi lauko akmenys. Nepaisant tokio elgesio su jais, jie linki mums tik gero. Mūsų gyvenimas jų akimis juokingai menkas, o elgesys su savimi ir supančia aplinka juos glumina.

Galvok ir sukursi, ieškok ir atrasi - toks mano patarimas ir kreipinys.

Aurimas

   Jis patraukė mano dėmesį vos žvilgtelėjus jo kryptimi. Prisėdus šalia, mano akys nukrypo į tolį, ten kur ramus šnabždesys atveria kito pasaulio duris, pajutau kojas įaugant į žvirgždėtą senojo Kuršo žemę,o rankas liečiant vis dar gyvo akmens bareljefą. Jis pakvietė mane ir aš atėjau. Atrast jį nebuvo sunku. Viskas, kas Dievo sutverta, yra ryšyje su juo. Supratau, jog suvokt mums neskirta mįslingų Tvėrėjo kelių, jiems tik reikia paklusti, atsiduoti ramiai su mąsliu laukimu.

   Kadais jo būta išvaizdaus juodumo su įsprausta balta juosta, liudijančią apie sudėtingą ir ilgą jo gimimo ir gyvenimo kelią. Dabar jis gulėjo atlaikęs milijonus terminių ciklų su stipriai pradėjusiu sluoksniuotis jo paviršiumi ir vienu jam lemtingu išilgu trūkiu per patį akmens vidurį. Tai galėjo reikšti tik viena - taip, sensta ne tik žmonės, skiriasi tik šio proceso trukmė, o kartu ir sukaupta patirtis kurią jis pats taip daugiau su niekuom nebepasidalins.
   Jis ilgai kalbėjo į mane, liūdesys vis gylyn smelkėsi į mano širdį. Galiausiai akmuo paprašė vienos paslaugos, prieš tai panoręs su visais dalyvauti paskutinio lygiadienio šventėje (tai įvyko birželio 23). Nupyniau vainiką iš čia pat augusių ramunių ir įstabaus mėlynumo lubinų. Aš papuošiau jį kaip prašytas buvau. Jis mainais man įdavė patirtį savo ir paprašė ją perduot ties vieškeliu gulinčiam ir man suspėjusiam užkalbint pro šalį einant rieduliui.
- Nuo šiolei moku jis vadinsis, - taip ištarė jis ir kūną apleido.

   Aš ilgai dar sutrikęs buvau. Supratau kaip klaidinga gyvent po savęs nepaliekant  kitiems patirties, ne tos, kurioje pasiklydę mes buvom, tos kuri glūdi gyliai mumyse. Ji kaip sraigė baukšti, vis stengias ir bijo iš kiauto išlysti. Gal padėkime jai, padėkime vienas kitam plačiau atvert šio pasaulio duris.....

Aurimas
2013-06-23

  Mintys akmenyje juda lėčiau nei žmoguje. Dėl šios priežasties norint jį išgirsti, reikia praleisti prie akmens ilgesnį laiką. Čia viskas priklauso nuo žmogaus harmoningumo ir akmens amžiaus. Yra akmenys, kurie atviri bendravimui ir pasiruošę perduoti žinias ir informaciją, bet yra ir tokių, kurie nelinkę į dialogą su žmogumi. Tai suprasti padės tik kiekvieno asmeniniai jausmai ir suvokimas. Jei darosi bloga, geriau iš karto palikti vietą, kurioje randasi akmuo.

  Reikia turėti omeny jog kūgio formos ir piramidės iš akmens  turi tą pačią simboliką kaip vertikalaus išsidėstymo akmenys; visi jie turi falo semantiką. Kubo formos akmuo nurodo stabilumą ir statinio tobulumą ir kaip tik tokie buvo naudojami šventovių pamatų įrengimui. Taigi, jei jūs norėsite pasišnekėti su tokios formos akmenėliu ne apie tai ką jis simbolizuoja, ruoškitės labai ilgam atsakymui.

Pateikiam du bendravimo su akmenimis būdus:

1. Bendravimas Sąmonės lygyje.

  Priėjus prie akmens, būtina atsisėsti šalia, su juo pasisveikinti ir neskubant išdėstyti savo dialogo ar klausimo esmę, tiksliai formuluoti. Po to geriau atsigulti šalia akmens, pageidautina, kad pakaušis ar kakta liestų akmens paviršių toje vietoje, kurioje jausite didesnį komfortą. Kurį laiką vertėtų palaukti kol akmens mintis pasieks jūsų mintį. Tuo atveju jaučiame kaip galvoje pradeda skambėti svetimos, ne savo mintys, galimi atvejai kai išplaukia įvairūs vaizdiniai. Vaizdinius neverta bandyti suprasti tuoj pat. Jų prasmė gali būti įminta tik po kurio laiko. Apreiškimas gali ateiti net sapno metu.

2. Bendravimas Pasąmonės lygyje.

  Čia bendrauja akmens ir žmogaus dvasia. Šiuo atveju nereikia nieko kalbėti, atpalaiduokit mintis, duokit ramybę savo sąmonei. Būtina tik atverti savo sielą ir užsnūsti šalia akmens keletui valandų.
  Jūsų dvasia pati įeis į kontaktą su akmeniu ir gaus jums reikalinga informaciją. Vaizdinys gali ateiti iš karto čia prie akmens sapno pavidalu. Vertėtų pastebėti ir visuomet prisiminti jog labai daug kas priklauso nuo mūsų pačių atvirumo ir pagarbos jausmo akmenėliui, nuo mūsų sąmoningumo ir minčių tyrumo. Jeigu kas neigiamai elgiasi gamtos atžvilgiu, nesvarbu kokia forma: kerta mišką, veža ir pila šiukšles ar valgo gyvulius, tai pati gamta nepriims tokio žmogaus. O akmenų civilizacija  - viena iš archajiškiausių jos formų.

Bendraujant su akmenimis vertėtų įvertinti keletą momentų.

  Akmenys gyvena šeimomis. Jų negalima permetinėti iš vietos į vietą, vartyti, naudoti savo tikslams. Tai gyvos būtybės, turinčios dvasią ir atliekančios savo misiją žemėje.
  Pateiksim pavyzdį: vienoje vietoje pamačiau aikštelę išklota plokščiais akmenimis. Paklausiau kaip jie jaučiasi. Nuo jų pasklido skausminga rauda, jie pradėjo skustis. Žmonės suteikė jiems didžiulį skausmą, bėdą ir vargą. Jie buvo išplėšti iš savo stipriosios Žemės ir paversti šaligatviu, o žmonės einantys juo kiekvieną dieną negirdėdami jų raudos renka jų kančias.
  Žinoma, akmenis imti galima, nes praktiškai viskas kas yra Žemėje, priklauso žmogui, bet yra viena sąlyga - tai žmonėm turi būti tikrai būtina. Vėlgi maldų pagalba akmenims turi būti paaiškinta kokiems tikslams jie reikalingi.
  Senieji mūsų planetos gyventojai sudarinėjo bibliotekas, iš esmės nesiskiriančias nuo dabartinių. Prieš statant šventoves, tiesos saugotojai - žyniai ir esančios civilizacijos mokslo vyrai, vykdavo į atitinkamas Žemės vietas, kur saugojami ypatingi akmenys. Šiuos akmenis specialiu būdu apvalydavo, paruošdavo tam, kad į juos būtų galima patalpinti informaciją. Vėliau informacija telepatijos būdu iš žmonių sąmonės būdavo perkeliama į akmenis.
  Tyrinėjant senovės šventovių formų geometriją, pastebėta, kad statybininkai natūralų Žemės paviršiaus ypatumą bei energetinių srautų judėjimą panaudodavo tam, kad visos žinios būtų išsaugotos vienalytėje akmens, iš kurio statomos šventovės, struktūroje. Akmenys tai" skeletas" Žemės kaulų sistemoje. Kuomet jūs lankotės tokiose šventovėse kaip piramidėse, jūs jaučiate energijos antplūdį. Tai maitinanti energija, skirta jūsų sąmonei. Mes čia atėję, galime paimti tas žinias, kurias prieš tūkstančius metų paliko mūsų protėviai.

Vertimas iš http://lubosvest.org.ua/

    Akmenys tai žemės kaulai. Jau žinoma jog žmogaus kaulai sugeba įsiminti ir saugoti informaciją apie savo savininką. Iš kaulų galima spręsti apie jo energetinį potencialą.

    Matomai, dėl šios priežasties mūsų tolimi protėviai akmenis naudojo kaip informacijos saugotojus ( kaupiklius). Šių dienų akmenis galėtume lyginti su supergalingu kompiuteriu ar milžiniška atminties plokšte. Žyniai mokėjo sąveikauti su akmens energija ir sąmone, tuo pačiu perduoti jam savo energiją taip formuodami energetiškai stiprių vietų galią.

    Teigiamai veikiančių energetiškai aktyvių Žemės magnetinių linijų susikirtimų vietose statė stambius riedulius su didžiuliu energetiniu potencialu, gebėjusiu veikti žmogų ir visą netoli esančią aplinką.

     Kalbant paprasčiau - akmenys gali formuoti žmones, nes jie turi didžiulį tėvišką potencialą. Išimtinais atvejais žmonės gali būti paversti šventais akmenimis. Lietuvių tautos pasakose nemažai kalbama apie išmintingus, žmonėms padedančius akmenis. Jie būdavo lobių ar kitų stebuklingų daiktų saugotojai. Akmuo žmogui visuomet būdavo ir pagalbininkas ir bičiulis ir mokytojas.

     Manoma, kad akmenys - tai mėnulio kulto atmaina, susijusi su derlingumu ir šalčiu; su įšalusia žeme, kuri gimdo pavasarį. Net iki mūsų dienų Lietuvoje yra išlikę nemažai vietų, kur gerbiami ir garbinami akmenys, žinant apie jų įstabią gydančią galią. Jie dažniausiai randasi buvusių šventyklų, šventviečių, alkų vietose, kur rieduliai tarnavo altoriumi bei energijos kaupikliais.

    Aukšti, vertikaliai pastatyti akmenys arba kolonos simbolizuoja falą (tai gali būti medis, kalnas, medis ant kalno) - tai nuoroda į aukščiausios visatos jėgų palaikymą.

    Senoliai žinojo apie ką kalba akmenys...

   Kai lankote šventas vietas, jūs leidžiate pažinimo energijom aktyvuoti jūsų fizinį kūną ir didinti dvasinę plėtrą. Akmenys pritraukia žvaigždžių energiją. Mokslininkai senai stengiasi įminti senųjų šventų akmenų tokių kaip Stounhendžo paslaptis.

   Senoliai statė šventoves, megalitinius statinius išskirtinėse geografinėse planetos taškuose tam, kad akumuliuoti portalų energijas. Žinote, kad portalai – energetiniai koridoriai, leidžiantys patekti į vieną ar kitą civilizaciją, panaudojami kaip langai pereiti į kitus išmatavimus. Kadaise žemiečiai portalų pagalba įeidavo į kitų žvaigždžių portalų sistemas tokių kaip Sirijus ir pan. Tam tikslui akmenys budavo išdėstyti pagal atitinkamą schemą, o šviesa tapdavo jų aktyvavimo raktu. To pasekoje Žemėn būdavo pritraukiamos atitinkamos rūšies žvaigždžių energijos. Tokiu būdu tarp žvaigždžių sistemų buvo vykdoma informacinė kaita. Susikūrė grandinė ''žmogus - Žemė - žvaigždžių sistema''. Tokias vietas žyiniai ir buvusių civilizacijų mąstantis elitas panaudodavo kūrybinių paieškų postūmiui, o įsimylėjėlių poros - pastojimui. Tokiu būdu pastoję kūdikiai įgaudavo žvaigždžių portalo charakteristikas. Kitos vietos būdavo naudojamos kaip transliavimo stotys, kalendoriai ar ateities programos ir tarnavo kaip paleidimo įtaisai, atsirandančių problemų sprendimui.

Taigi, akmenys kalba apie daug ką, mums belieka tik išgirsti......

Vertimas iš http://lubosvest.org.ua/

Dolmenai (bret. taol maen 'akmeninis stalas') - senoviniai megalitiniai (t. y., pastatyti iš didelių akmens luitų ar plokščių) statiniai, kuriuos sudaro du ar daugiau vertikaliai stovinčių luitų, ant kurių uždėtas horizontalus plokščias akmuo. Dolmenų nereikėtų painioti su menhyrais - vertikaliai pastatytais pavieniais akmenimis.

Įdomu tai, kad dolmenai dažniausiai aptinkami netoli jūrų pakrančių. Jų beveik nėra žemyno viduryje.

Jie senesni nei Egipto piramidės, jiems daugiau nei dešimt tūkstančių metų. Dolmenai skiriasi vienas nuo kito. Kiekvienas turi dvasią, savo charakterį. Vieni -  švelnūs, skleidžiantys aplink save harmonijos, džiaugsmo, meilės aurą. Prie jų norisi arčiau prieiti, paglostyti jų šiurkštų paviršių. Kiti – griežti ir rūstūs, suteikiantys jėgų ir pasitikėjimo savimi. Nuo jų sklinda teisingumas ir norisi prie jų ramiai pastovėti, pamąstyti. Šie senoviniai megalitai randasi  prie Juodosios jūros, Pietų Korėjoje, Airijoje, net ir Lietuvoje.

Žmonės vyksta prie dolmenų ieškodami paguodos, gyvenimo problemų sprendimo, mylimo žmogaus, savo vietos šiame gyvenime, vyksta norėdami susigrąžinti sveikatą.

Dolmenai atsakymus į klausimus pateikia  nebūtinai žodžiais. Dažnai jų atsakymas - tai įvykių, susitikimų grandinė, kuri paprastai gali pakeisti tavo likimą, tavo pasaulio suvokimą ir tuo pačiu padės patiems atsiskleisti.
Dažnai paskendę kasdieninio gyvenimo šurmulyje, pamirštame kodėl mes atėjome į šį pasaulį. Bendravimas su dolmenais, nors ir ne žodžiais, padeda suvokti ir sau atsakyti į šį klausimą, nuo kurio sprendimo priklauso mūsų gyvenimo sekmė šioje žemėje.  
Remiantis daugelio tyrinėtojų nuomone, aplankius dolmenus, suaktyvėja ne žmogaus gyvybiniai procesai, bet ir įvykiai aplink jį. Mūsų elgesio pasekmės pasireiškia greičiau ir būna aiškios. Pvz.: Jei – tai sekmė, tai didelė, jei tai problema – tai ji reikalauja neatidėliotino sprendimo.

Žmogus per gana trumpą laiką priverstas priimti daugiau jam gyvybiškai svarbių sprendimų, o tai reikalauja  atlikti vertybių perkainojimą. Vis dėlto daugiausia pokyčių vyksta toje gyvenimo strityje, ties kuria pats žmogus labiau koncetruojasi.
Yra žmonių, kurie eina prie dolmenų iš smalsumo, bet nepaisant to, jie yra veikiami jo energijos. Praėjus kažkiek laiko, jiems gali atsirasti noras kurti – piešti, rašyti, dainuoti.

Manoma, kad....
Dolmenai – planetos vieningos struktūros dalis, į kurią įeina ir menhyrai ir Egipto piramidės. Dolmenų išsidėstymo vietos nėra atsitiktinės. Jie atlieka laidininko funkciją, sujungia žemę su informacine gardele, atsakančią už žemės civilizacijos vystimasį. Ši informacinė gardelė susijusi su sekančios žmonių rasės atėjimu.

Straipsnio ištraukos vertimas http://cosmocenter.ru/default.aspx?Page=Articles&ArticleID=138

   Ledynmetis paliko Vakarų Lietuvoje didelius riedulių telkinius, kurių gausumu pasižymi Šiaurės vakariniė šio regiono dalis. Akmeningose vietovėse įsikūrę senovės žmonės greitai pažino naudingas akmens savybes, pritaikė akmenį buičiai, karybai ir verslams.

Vienas pažįstamas man pasipasakojus, jog stebėtinai sparčiai kertami Lietuvos miškai, o apvali mediena vežama vakarų kryptimi, nusijuokęs pasakė, jog tai kas vyksta dabar Lietuvoje – atvirai užmaskuotas mūsų valstybės naikinimas ir tokio miško problemos - tai šapas šioje įvairių interesų mėsmalėje. Laimėtojais joje išeisime ne mes, kurie dar vis čionai gyvena, ne miškas, o tie, kuriems ši žemė reikalinga, tiktai deja, manau be mūsų.