Pastaruoju metu kyla ginčų ir istorikų batalijų kas, kada, ir kodėl mūsų gimtinę pavadino Lietuvos vardu. Besidomintiems ne paslaptis jog prieš gerą tūkstantmetį teritorijų įvardintų Lietuvos vardu nebuvo. Nebuvo ir žmonių kalbėjusių dabartine kalba, net įvertinus natūralią kalbos evoliuciją, kurią patiria visos kalbos. Čia kalbama apie esminius kalbos struktūros pokyčius, kurie vėlesnėje kalbos gyvavimo eigoje staiga dėl neaiškių priežasčių kardinaliai keičia savo semantiką. Pavyzdžiu galima pateikti senąją Žemaičių kalbą, kuri stebėtinai savo prasmine dalimi sutampa su slavų genčių kalbomis, bet kaipgi čia gaunasi, iš mums mokyklose dėstytos istorijos Žemaitija niekuomet nesiribojo su slavų žemėmis, o iš mūsų buvusių priešų kronikų sužinome, kad Žemaičių kunigaikščiai buvo gerbiami senosiose slavų žemėse, tokiose kaip Kijevo, Novgorodo, ir kitose kunigaikštystėse, o totorių hanai dovanodavo dovanas prilygstančias karaliams.
Žemaičių krašto didžiūnai geopolitine prasme visose grandyse prilygo slavų žemių kunigaikščiams ir visur buvo lygiateisiais tu žemių paveldėtojais. Ar nekelia tai jokių klausimų? Kodėl ant kalavijų, kaldintų Lietuvos kunigaikštystėje ir kuriais buvo apginkluoti Žemaičiai yra runų rašmenimis įrašyti simboliai, nurodantys jų kaldinimo vietą ir paskirtį. Įdomiausia jog tos runos identiškos slavų genčių runoms. Slavų gentys jų turėjo keturias. Viena iš jų naudojosi mūsų protėviai. Ar tai nepaaiškina kodėl vėliau jau susiformavusioje Lietuvos Kunigaikštystėje valstybiniai metraščiai buvo rašomi senąja slavų kalba, nes tai ir buvo pagrindinė tos valstybės kalba. Ji nebuvo diduomenės kalba. Tai buvo visų apink esančių genčių kalba. Tuomet vyravo tik giminės pagrindu pagrįsta bendruomenės forma.
Po krikščionybės pergalės ir to meto diduomenės, bei žinių fizinio sunaikinimo runų simbolių naudojimas patyrė spartu nykimą. Nežiūrint į nesuvokiamai nuožmų „Dievo šviesos“ nešėjų polinkį mūsų paveldo naikinimui, buvo išsaugotas runų raštas, kuriuo komunikavo mūsų protėvių išsilavinusioji dalis. Atėjus kryžininkams, jie suprato norint pavergti tautą reikia atimti iš jų tradicijas papročius ir kalbą. Kelias į tai buvo kruvinas ir ilgas, bet įvairūs vienuolių ordinai keisdami savo pavadinimus, metodus ir žmones, pasiekė savo. Angys jėzuitų pavidalu mokė mūsų vaikus rašto, kurį patys ir sukūrė ant mūsų senosios kalbos pamatų. Jeigu tyrimų šioje srityje užsiima asmuo suinteresuotas vien tiesos paieška, jam ir jo darbams uždedama pakrikusios psichikos slavofilo etiketė. Geriausiu atveju jam bus leista dirbti geografijos mokytoju, blogiausiu - darbininku kokio leibos lifšico prekių sandėly. Tie, kurie bent jau paviršutiniškai bando domėtis šia mūsų tautos istorijos dalimi, be didelės įžvalgos pastebės, kad mūsų „istorikai“ nesuinteresuoti atskleisti žmonėms tikrąją Lietuvos ir Žemaitijos istorijas, nes gali išaiškėti tokių dalykų, kurie ne vienam jaunimo slengu tariant nuraus stogą. Per ketvirtį, tariamos Lietuvos nepriklausomybės amžiaus Lietuvos istorikai rašo mokslinius darbus apie kažkokias, kažkieno vykdytas Lietuvoje valakų reformas. Tam išleidžiamos didžiulės valstybės lėšos, o tyrimams atstatantiems baltąsias istorijos dėmes, liečiančias mūsų valstybę, lėšų neatsiranda ir neatsiras niekuomet. Nes mums vis dar vadovauja tie, kas atėmė iš mūsų kraštą. Vakarų pasaulio vienuolynai pilni tokios medžiagos, tai išviešinus daugeliui save vadinančiu lietuviais iškiltu tapatybės problema.
Kaip nutiko, kad jau dešimt amžių tarsi kokia nematoma jėga mus litičius, vieną iš slavų genčių, turėjusių savo neabejotiną tapatumą, kadaise galingą šiauriečių tautą privertė prarasti save. Legendos apie jos tūkstantmetę praeitį buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, kartu su senu kaip pasaulis protėvių tikėjimu. Buvo tai jų vaikams nepalenkiamos galybės simboliu jų darbuose. Mūsų tolimi protėviai tūkstantmečiais kaupė išmintį atėjusia iš tolimų Saulės sistemos paribių. Pakanka žvilgtelėti į kairės pusės svastiką ir į vaizdą su Paukščių tako galaktiką iš atstumo prilygstančio dviem milijardam šviesmečių, kad suprastum jog protėvių žinios negalėjo gimti vien šioje Žemėje.
Bet kaip sakoma, nieko amžino po Saule. Kadaise devinto - dešimto amžių sandūroje sąlyginai jaunoje istorijoje atsiranda abejotinos kilmės kunigaikštis Vladimiras ir pradeda savo tautos genocidą, daugeliui amžių paskandinęs slavų gentis kruviniems religiniams karams. Nuo to laiko tikrasis slavų tikėjimas, vienintelės Žemėje tautos, ne aklai meldusios savo dievams, bet garbinusios juos, buvo pradėtas naikinti. Jo vieton įvairiais būdais į žmonių protus ir sąmonę buvo brukami klaidingi kultai, neegzistuojantys dievai ir vertybės. Litičių gentys buvo paskutinės, kurios dėjo pastangas apjungti visas slavų gentis po savo vėliavom. Kurį laiką tai sekėsi, bet dėl eilės išdavysčių ir giliai įvaryto susiskaldymo pleišto, tris šimtmečius trukusios kovos nedavė tikimo rezultato. Krito paskutinis slavų genčių bastionas - Litičių atšaka Žemaičiai. Kad atimti iš žmonių tikėjimą ir atmintį tuo metu buvo vienintelis kelias - kardo ir ugnies kelias. Praėję jį praradom atmintį ir savo senąjį giminės tikėjimą. Kiekvienas kuris išsaugojo bent dalelę sąmoningumo suvokia, kad mes stipriai nutolom nuo mūsų protėvių dvasinio palikimo, bet dar labiau nutolom nuo istorinės tiesos. Ar sugebėsim priimti nesuklastotos istorijos tiesą? Viską gydo ir į viską atsako laikas. O atėjusieji avinėlių kailiniais ir protėvių kryžiais apsikarstę, įbruko mūsų genčiai naują vardą ir vardus atskirai kiekvienam, tai įvairūs brunonai juodais kapišonais ir šiandien pila nuodus į plyšį, kad suskaldyt ir taip susipriešinusį mūsų pasaulį. Praėjus tiek amžių, laikas jau gali įvardint įvairių brunonų, kverfurtiečių valdovus.
Mes pražudėme savo tikėjimą, kultūrą, pražudėm save. Nors greičiau mes tai leidome, kad mums tai padarytų. Ir šiandien mūsų vaikai siekia tapti parsiduodančiais ir beprasmiais prekeiviais, kad gyvenimo brandoje įsigytų sau jaukų urvelį ir įsiknisęs jame sulauktų galo savo dienų. Trys vaikai - jau šiandien daugiavaikiai. Motina vieniša - norma. Šiandienos vaikinams nebereikia mokėti gint tėvynės. Išsilavinimas daugumai - tai tik dykas sėdėjimas ant tėvų sprando ir ratas vėl sukas iš naujo.
Kadaise kiekviena šeima turėjo po septynis - devynis vaikus. Moteris tai buvo skaistumo ir ištikimybės simbolis, kuris dabar pavirtęs į gašlių įgeidžių tenkinimo objektą. Vyrų sinonimas buvo jėga ir vyriškumas, o ne netekusių lyties iškrypėlių gauja. Kadais turėjimas vaikų reiškė besąlygišką pretekstą eiti į karą, nes suprato kiekvienas, šiandien nenugalėtas priešas, rytoj šeimininkas tavo namuose.
Visų šių ydų ir negerovių priežastys – laipsniškas mūsų protėvių kultūros žlugimas, kurią iš mūsų atėmė ir kurią nepelnytai mes patys užmirštam. Bet mes dar nenugalėti, kol yra mūsų žemėse tokių, kuriems giminės garbė brangiau už aukso spindesį, kurie jaučia atsakomybę už gyvenimą, už tiesos kokia ji bebūtų, sklaidą, tokių kurie atviri sau ir kitiems.
Tikimės ateityje pateikti informaciją, suteiksiančią galimybę naujai pažvelgti į savo istoriją, protėvių dvasinį palikimą. Kas žino, gal būt ateityje gimnazijų mokiniams nereikės ruošti referatus apie Dzeusą ir Anubį, o išdidžiai galės pasakoti apie savo tautos šlovintų dievų panteoną.
Aurimas