Dolmenas Foedora rastas Vokietijoje. Jį aptikę archeologai atstatė. Vienas mano pažįstamas, šiuo metu gyvenantis Vokietijoje, nuolat bendrauja su šiuo dolmenu.

Aleksandras stovėjo priblokštas. Jis suglumęs tylėjo vis dar negalėdamas patikėti tuo, ką pamatė ir išgirdo.

-Čią yra daug dolmenų ir visi jie prašosi pagalbos, - nutraukėme tylą.

-Nežinojau, kad jų čia yra, - lyg ir bandė prieštarauti Aleksandras.

   Pradėkim nuo to, kad akmuo kaip ir žmogus turi dvasią. Jei žmogus tai priima, tuomet jis atveria duris į visatos pažinimo pasaulį. Pažinimo kelias ilgas, bet įdomus ir užburiantis. Tai ne sėdėjimas mokyklos ar kurio kito alma-mater suole ir kalimas žmonių sugalvotų pasaulio modelių ir tarpusavio sąveikos dėsningumų. Gamtoje, iš kurios mus išplėšė, viskas sąveikauja kiek subtiliau. Čia, siekiant pažinimo, nėra įtampos, abejonių savo gabumais, tarpusavio konkurencijos, čia amžinas dialogas su gamta, kuri žino kiek daugiau nei mes įsivaizduojame. Kaip bebūtų keista, ta pati varna apie harmoniją ir darną šiai dienai suvokia žymiai daugiau už mus.

  Manau tiems, kas atvira širdimi atmetęs dogmas ir išankstinius nusistatymus siekia žinojimo, verta dažniau trumpam nuvykti į mišką. Nurimus jausmams, įsiklausyti į tylą ir vienu iš savo pojūčių pajusti akmens ar medžio tyų šnabždesį ar ramybę skleidžiančią energiją. O akmenys - tai ir raktas, ir langas į išmintį. Kalbama apie akmenis, kuriuose yra žinojimo ir išminties dvasia. Jų nėra labai daug, tačiau yra ir jie laukia mūsų. Žemaičiai kadais juos mokais vadino. Man jie kažkuom primena tėvą Stanislovą, nepasidavusį siauram religinio klano dogmatizmui, bet sugebėjusiam išmintingai plukdyti žmones meilės, pasitikėjimo, vilties, amžinųjų tiesų upe.

   Ne tik prie tokių akmenų baltai ateidavo patarimo visais gyvenimo klausimais, tai ne šventviečių ar alkaviečių akmenys, su kuriais galėdavo bendrauti tik žyniai.

   Tie, kas atėmė senajį tikėjimą, puikiai išmanė ką daro.To pasėkmė nepagarba žemei, saulei ir visai kūrinijai. Galiausiai iškėlus save akščiau visų, pradėjom niekinti patys save. Į galvas eilę tūkstantmečių kalant jog esam išskirtiniai homo sapiens, sėkmingai į tai įtikėjom. Tai naujosios religijos adeptų darbo žiedeliai, o vaisiai jau pradeda rodyti savo iškrypėlišką prigimtį....

   Žemėje žmogus lygus su visais, čia nėra nei viršesnių, nei pirmesnių. Pagarba turi įsivyrauti tarp visų gyvų būtybių Žemėje. Akmuo vienas iš jų. Tai ne kvietimas garbinti, tik gerbti kito buvimą šalia. Tik suvokus ir įsisąmoninus tai, įmanomas atviras dialogas su visomis mūsų planetos organines kilmės būtybėmis. Skaitant save viršesniu ar panašiai, prakalbint galima ne medį, akmenį ar varlę, bet tik savo vidurių turinį.

   Atėję miškan, privalėtume išreikšti jam savo pagarbą pasisveikindami žodžiu ar mintimis. Kaip tai bus atlikta nesvarbu. Juk atėję į svečius, neiname į svetainę ir nesėdam prie vaišių stalo, tai kodėl mes sau tai leidžiam miške. Gerbiant mišką ir ne tik, jis gerbs tave. Visi jo gyventojai suklus ir pradės stebėti tave. Tai procesas tapatus žmonių pasauliui, bet jis realiai egzistuoja.Tik po kurio laiko įgijus pasitikėjimą, įmanomas kontaktas. Jie skanuodami jūsų energetinį lauką, be mažiausios paklaidos nustato kas tu per paukštelis. Apgauti melo detektorių yra maža tikimybė, čia jokios. Tik apsivalę nuo įvairaus dvasinio purvo, kurį taip esam pamėgę, galim nerti į bendravimą su visa visata.

   Gamta nėra daugiakalbė postringautoja. Savo būtyje ji nepažįsta melo ir klastos, tinginystės ir lengvabūdiškumo. Jei to sieki galėtume keliauti kartu, taip kur kas saugiau. Bet kuriuo atveju čia galima tik praturtėti dvasiškai, plečiant savo galimybių ir pažinimo ribas.

Kartą Melnragės miške paklausus medžių kaip gyvenat, išgirdau pagalbos šauksmą:

-          Padėk, mus skriaudžia, mes patiriam nepagarbą ir skausmą...

Panašaus pagalbos kreipimosi teko išgirsti ir paminklinų akmenų dirbtuvėse Kisinių km. Čia pjaustomi lauko akmenys. Nepaisant tokio elgesio su jais, jie linki mums tik gero. Mūsų gyvenimas jų akimis juokingai menkas, o elgesys su savimi ir supančia aplinka juos glumina.

Galvok ir sukursi, ieškok ir atrasi - toks mano patarimas ir kreipinys.

Aurimas

Dolmenai (bret. taol maen 'akmeninis stalas') - senoviniai megalitiniai (t. y., pastatyti iš didelių akmens luitų ar plokščių) statiniai, kuriuos sudaro du ar daugiau vertikaliai stovinčių luitų, ant kurių uždėtas horizontalus plokščias akmuo. Dolmenų nereikėtų painioti su menhyrais - vertikaliai pastatytais pavieniais akmenimis.

Įdomu tai, kad dolmenai dažniausiai aptinkami netoli jūrų pakrančių. Jų beveik nėra žemyno viduryje.

Jie senesni nei Egipto piramidės, jiems daugiau nei dešimt tūkstančių metų. Dolmenai skiriasi vienas nuo kito. Kiekvienas turi dvasią, savo charakterį. Vieni -  švelnūs, skleidžiantys aplink save harmonijos, džiaugsmo, meilės aurą. Prie jų norisi arčiau prieiti, paglostyti jų šiurkštų paviršių. Kiti – griežti ir rūstūs, suteikiantys jėgų ir pasitikėjimo savimi. Nuo jų sklinda teisingumas ir norisi prie jų ramiai pastovėti, pamąstyti. Šie senoviniai megalitai randasi  prie Juodosios jūros, Pietų Korėjoje, Airijoje, net ir Lietuvoje.

Žmonės vyksta prie dolmenų ieškodami paguodos, gyvenimo problemų sprendimo, mylimo žmogaus, savo vietos šiame gyvenime, vyksta norėdami susigrąžinti sveikatą.

Dolmenai atsakymus į klausimus pateikia  nebūtinai žodžiais. Dažnai jų atsakymas - tai įvykių, susitikimų grandinė, kuri paprastai gali pakeisti tavo likimą, tavo pasaulio suvokimą ir tuo pačiu padės patiems atsiskleisti.
Dažnai paskendę kasdieninio gyvenimo šurmulyje, pamirštame kodėl mes atėjome į šį pasaulį. Bendravimas su dolmenais, nors ir ne žodžiais, padeda suvokti ir sau atsakyti į šį klausimą, nuo kurio sprendimo priklauso mūsų gyvenimo sekmė šioje žemėje.  
Remiantis daugelio tyrinėtojų nuomone, aplankius dolmenus, suaktyvėja ne žmogaus gyvybiniai procesai, bet ir įvykiai aplink jį. Mūsų elgesio pasekmės pasireiškia greičiau ir būna aiškios. Pvz.: Jei – tai sekmė, tai didelė, jei tai problema – tai ji reikalauja neatidėliotino sprendimo.

Žmogus per gana trumpą laiką priverstas priimti daugiau jam gyvybiškai svarbių sprendimų, o tai reikalauja  atlikti vertybių perkainojimą. Vis dėlto daugiausia pokyčių vyksta toje gyvenimo strityje, ties kuria pats žmogus labiau koncetruojasi.
Yra žmonių, kurie eina prie dolmenų iš smalsumo, bet nepaisant to, jie yra veikiami jo energijos. Praėjus kažkiek laiko, jiems gali atsirasti noras kurti – piešti, rašyti, dainuoti.

Manoma, kad....
Dolmenai – planetos vieningos struktūros dalis, į kurią įeina ir menhyrai ir Egipto piramidės. Dolmenų išsidėstymo vietos nėra atsitiktinės. Jie atlieka laidininko funkciją, sujungia žemę su informacine gardele, atsakančią už žemės civilizacijos vystimasį. Ši informacinė gardelė susijusi su sekančios žmonių rasės atėjimu.

Straipsnio ištraukos vertimas http://cosmocenter.ru/default.aspx?Page=Articles&ArticleID=138

    Nieko nežinojau apie akmenis. Na tik tiek, kad tokie yra. Po to perskaičiau apie dolmenus ir susižavėjusi pasakojau apie tai visiems, kas norėjo klausytis. Norėjau šokti ir bėgti, tiksliau važiuoti prie Juodosios jūros į Gelenžiką, kur buvo daug dolmenų, bet... Norėjosi rasti bendraminčių, nes kaip gi taip, neskanu kai negali pasidalinti tuo ką valgai. Na, bent jau su manimi buvo ir yra taip.

    Taigi bendraminčių radau tik prie diskusijų stalo ir galima sakyti likau viena, o kai perskaičiau internete straipsnį apie tai, kad dolmenai prašo pagalbos, susimąsčiau apie tai, kuo gi aš jiems galėčiau padėti ir kaip tai reikėtų padaryti. Bet buvo vienas sakinys, kuriame buvo pasakyta, kad jeigu tu nusprendei padėti, išsakyk savo ketinimą širdimi, savo mintyse. Ir aš žinoma tai ir padariau.

    Nežinau ar dėl to ar ne, bet po to ėmiau jausti vidinį drebulį, kai prieidavau prie kalbančio akmens. Tiesiog jausdavau, kad akmuo yra gyvas. Įdomus atradimas buvo ir tai, kaip daug yra tokių akmenų čia pat Lietuvoje.

    Kai pagauta nenumaldomo noro kažką daryti ir keisti savo gyvenime, po metų trukusių ieškojimų susiradau ją, savo sodybą. Kai su visa šeima atvažiavome ir vaikštinėjome po apleistą sodybvietę, buvo pavasaris. Gausiai žydėjo plukės, be atvangos čiulbėjo paukščiai, o aš, smalsiai apžiūrėjusi visą teritoriją, šiurendama pernykščius nukritusius lapus, slinkau vos kvėpuojančio ūkinuko pasieniu. Jame kažkada buvo dirbtuvės ir viralinė ir čia pat ant žemės prilipusi duonkepė krosnis. Ir dar buvo iš akmenų išdėtas rūsys. Jis mus visus labai sužavėjo. Tokį mes jį ir palikome, tik perdengimą reikėjo pakeisti. Nors jis žemokas, tačiau mielas. Taigi šiurenau sau nukritusius lapus ir pamačiau prie medžio gulintį apsamanojusį akmenį. Priėjau ir sustojau, nes išgirdau sakant:

   -Ilgai tavęs laukiau.

   Po to ką išgirdau, nebegalėjau nepirkti tos sodybos. Kai persikėlėme į ją gyventi, pamažu ėmė verstis visiškai kitas gyvenimo puslapis. Tai savęs pažinimo, ieškojimo, keitimosi puslapis. Žemė, kurioje apsigyvenau, gyveno kartu su manimi. Ji man suteike galimybę suprasti, kad ji gyva. Kai paskubomis su dideliu jauduliu ir nekantrumu pardavinėjome butą mieste, pardavimo agentė pasiūlė daug labiau viliojančių sodybų ir kai pasimetusi stovėjau mąstydama apie galimus variantus, išgirdau:

   -Nejaugi, tu, mane išduosi?

  Nekilo abejonių, kieno tai klausimas ir neliko abejonių kur turiu gyventi. Sodyboje buvo didžiulis ūkinis pastatas. Pačia tvirčiausia, nors ir gerokai kirvarpų apgraužta dalį sudarė rąstinis tvartas. Pamatai buvo suręsti iš akmenų, o viduje vaikštant šieno ir šiaudu paklotuko kojomis, jis liūliavo kaip liūnas. Man tai kėlė susižavėjimą kol nesuvokiau, kad tai mėšlas, kurį patiems ir reikės iškuopti. Įdomiausias buvo kopimo momentas. Mėšlo pasirodė ęsa kiek mažiau nei metras ir kai nuo pasienio ėmėme atkasinėti, pasirodė, kad pamatiniai akmenys yra didžiuliai. Jie kaip aizbergai tūnojo iš mėšlo iškišę tik savo viršūnes. Kai stovėjau mėšlo duobėje, atkasusi pirmus 4 akmenis, išsitiesiau ir pagalvojau, kad koks siaubas tokia galybė mėšlo, išgirdau:

  -O kaip mums čia reikėjo stovėti.

  Išties vargšeliai. Nuo tada supratau, kad akmenys kaip ir žmones turi jumoro jausmą ir ne tik. Jiems patinka kai pas juos ateina, su jais kalbasi. Taip ir jauti kaip juose atkrunta rymantys seneliukai. Jie tokie laimingi, kai atsiranda kažkas juos girdintis. O mūsų Lietuvėlėje tiek daug tokių akmenų. Kažkada juos vadindavo mokais ir žmones ateidavo pas juos pasitarti. Tiesa tuomet žmonės girdėdavo ką šneka gyvuliai, medžiai ir tai nebuvo pasakos.

Saulė

Su Jumis sveikinasi šio puslapio leidėjai. Mes ne patys sugalvojome kurti šį internetinį puslapį.

Jeigu ne stipri Žemaitijos akmens dvasia, savo noru nebūtume to darę. Kurį laiką bendraujame su akmenimis ir jiems primygtinai prašant privalėjome paklusti jų šauksmui. Kalbantys akmenys, su kuriais tenka susidurti, čia yra tam, kad pasidalintų su žmonėmis sukauptomis žiniomis, savo ilgaamže išmintimi. Atėjo laikas kai jie nori prabilti į mus visus ir kiekvieną atskirai. Todėl šis tinklalapis – tai kvietimas atsiliepti tuos, kurie girdi ką kalba akmenys ir tuos kurie nori išgirsti.

Daugeliui žinomi Juodosios jūros pakrantės dolmenai (senoviniai megalitiniai statiniai, pastatyti iš didelių akmens luitų ar plokščių). Jų paskirtis senokai verčia sukti galvas ne vienos šalies mokslo vyrus, bet jie nežino vieno - dolmenas kaip ir akmuo neprabils į bet ką. O akmenų ne mažiau vertų nei dolmenai, apstu šalia Klaipėdos esančiuose miškuose. Prabyla tūkstantmečius ties Klaipėda esančiuose miškuose rymoję Žemaitijos dvasinio palikimo saugotojai.

Per mus, kuriems teko laimė juos išgirsti, jie kviečia ateiti. Kreipkitės į mus, dalinkimės mintimis, ieškokime atsakymų į rūpimus klausimus, bendraukime ir padėkime vieni kitiems.

Mes, lietuviai, esame tiesioginiai arijų palikuonys ir turėtume tuo didžiuotis. Taip, mums labai nepasisekė, kad krikščionybės inicijuota eilės pasaulio tautų istorijos valymo akcija stipriai palietė Lietuvą. Tačiau mūsų protėviai tai buvo numatę.

Jie žinojo, kad ne tik bus sunaikinti visi rankraščiai, bet ir visi tie, kurie juos rašė ir saugojo. Jie žinojo ir tai, kad iš žmonių atminties bus ištrintos žinios apie visatos sandarą, jos dėsnius, apie arijų atsiradimą ir jų paskirtį. Visa tai buvo padaryta gudriai užpildant susidariusias spragas religijos melu apdairiai sutapatinant religines šventes su pagoniškomis šventėmis. Pasisekė tolimųjų rytų kraštams, kurių nepasiekė ilgi inkvizicijos pirštai. Jie išsaugojo tai, ko juos mokė arijai. Tiesa, kai ką nemokšiškai pridėję nuo savęs. Visas pasaulis, o kartu ir mes kadais susižavėję aikčiojame klausydamiesi jų religijos pagrindų.

- Pabuskite, lietuviai, pabuskite užmigę arijai, - taip į mus kreipiasi ir prašo akmenys.

Jie pasiruošę ateiti mums į pagalbą žiniomis, patarimais, globa.Kadaise mūsų protėvių dvasios savanoriškai susitapatino su akmenimis tam, kad išsaugoję visas žinias, atėjus laikui vėl jas perteiktų mums. Tas laikas atėjo. Kviečiame prisijungti visus girdinčius, visus norinčius išgirsti ką mums nori pasakyti protėvių dvasios, įkalintos akmenyse.

Akmenys - gyvi.

Su pagarba ir meile Aurimas, Saulė, Vėjūnė.